Kraunasi...

Kai nebepakeliu savo kryžiaus

 

Kai nebepakeliu savo kryžiaus, gręžiu savo širdį į Dievą. Įvairiausiais būdais bandau sutikti Dievo žvilgsnį. Pajusti Jo apkabinimą, paguodą, pagalbą. Kartais aš atsiduriu Dievo akivaizdoje ir tyliu. Ta tyla iškalbinga. Toje tyloje sudėta visa mano neviltis. Ir kartu viltis, kad Dievas išgirs šią tylą ir nuramins mane nežinioje ir apleistume.

Toje tyloje ieškau Dievo žvilgsnio, sakančio, kad aš – Jo širdyje. Kai nebepakeliu savo kryžiaus, klaupiuosi maldai ir pradedu dialogą su Dievu. Viskas, kas yra mano širdyje, liejasi maldos žodžiais. Aš laukiu, kada Dievas prakalbės. O Jis kalba jau nuo seno.

Dievas kalba per pranašus Senajame Testamente. Čia Dievas paskelbė dešimt Savo įsakymų, kad, nepakėlusi savo kryžiaus, grįžčiau prie jų. Jų laikyčiausi, juos pamilčiau. Pamilusi Dievo išsakytus žodžius, aš lengvai galėsiu jų laikytis. Už kiekvieno Šventojo Rašto žodžio slypi Dievas. Jis kalba ir laukia, kada atsiliepsiu. Dievas pirmas užmezga santykį su manimi ir, pirmiau negu aš supratau, pastebi, kad nebepakeliu savo kryžiaus. Ir neleidžia po tuo kryžiumi parpulti. Dievas kalba per visus amžius. Ne tik kalba, bet ir ateina į žemę.

Pasislėpęs mažyčiame Kūdikėlyje Jis atsigula į ėdžias Betliejuje, taip palaimindamas mažumą. Jėzus Kristus aukoja savo mažumą Dievui Tėvui, taip atnešdamas mano negalią Jam. Ėdžiose guli žmonijos viltis, atsidavusi mano trapiai meilei. Tokiai svyruojančiai ir nepatikimai. Betliejuje Viešpats paima mano kryžių ir suteikia vilties, kad aš niekada nebebūsiu viena. Dievas manęs neužmiršo, neužmiršo nė vieno gimusiojo, gyvenusiojo ir besiviliančiojo.

Viešpats gimė Betliejuje dėl žmogaus. Paėmė mane savo globon, įrašė į savo širdį ir pamilo dieviška meile. Viešpats tapo mažas, kad išdrįsčiau pas Jį ateiti. Ir pasilikčiau su Juo. Dalyvaučiau Dievo gyvenime. Atneščiau savo džiaugsmus ir ašarą, pakibusią ant blakstienos. Ašarą, kuri suminkština Dievo širdį. Kiekvieną ašarą Dievas atpažįsta ir ją nušluosto. Kiekviena ašara pasakoja žmogaus istoriją, ir Dievas ją girdi. Girdi ir mano aimaną, kad nebepakeliu savo kryžiaus.

Aš nesitikėjau, kad Viešpaties kryžius toks galingas. Kad nugalės mirtį ir padovanos amžinybę. Viešpaties kryžius surenka visą pasaulio žmonių kančią ir iškelia ją Dangaus link. Jėzus Kristus paėmė kryžių, kad žiūrėdama į Jį aš atpažinčiau Išgelbėtoją ir išdrįsčiau Jį sekti. Imu savo kryžių ir einu paskui Viešpatį. Į prisikėlimą. Kai nebepakeliu savo kryžiaus, atsiremiu į Dievo meilę. Dovanotą. Nepaisydamas mano nevertumo, Dievas išrinko patį mažiausią ir lengviausią kryžių man, kad galėčiau Juo sekti.

Be kryžiaus sekti neįmanoma. Be kryžiaus aš nesuprasiu Viešpaties aukos ir Jo gailestingumo. Nesuprasiu dovanos didumo ir neišmatuojamos jos vertės. Kuo stipresnis mano santykis su Dievu, tuo lengviau man nešti savo kryžių. Tuo geriau aš suprantu kasdienį Dievo kreipimąsi į mane. Jis kviečia Jo ieškoti, kai nebejaučiu Dievo artumo dėl savo svyruojančios ir nepastovios širdies. Kaip pasiekti to, kad ilsėčiausi ant Viešpaties kryžiaus. Kai nebepakeliu savojo kryžiaus. Dievas visada šalia, tai kodėl aš vis dar žiūriu į tolį.

Kai nebepakeliu savo kryžiaus, ieškau paguodos maldoje. Aš kalbinu Dievą, vildamasi sulaukti pastiprinimo ir supratimo apie mano sielos būklę. Nuo mano sielos nusiteikimo priklauso, ar aš pajėgi pakelti savo kryžių ir Viešpaties kryžiaus aukštumas. Žinau, kad Viešpačiui niekada neprilygsiu, bet noras į Jį panašėti padeda mano sielvarte ir išgyvenimuose. Savo maldoje aš pasižadu Dievui savo gyvenimą tik Jam patikėti, kad niekas nesikėsintų į mano sielos trapumą ir jos unikalumą.

Malda yra pokalbis su Dievu. Malda stiprinu save, kai nebepakeliu savo kryžiaus. Dievas stiprina. Kai sudedu rankas maldai, Viešpats prisiima didesnę naštą manojo kryžiaus. Maldoje skęsta nuosėdos, apėmusios mano sielą nevilties minutę. Maldoje keliauju su Dievu kantriai nešdama kasdienybės kryžių. Laukiu švieselės, kuri vestų mane saugiai į Dievo namus. Kur prie tų Namų vartų bus paliktas kryžius. Kryžius, kuris atidaro vartus į Dangų, kuris kviečia mane į Dievo akivaizdą.

Malda yra ne mano vienos. Galime sujungti sielas bendra malda. Malda už kitus, taip palengvindami artimųjų kryžiaus naštą. Meldžiuosi už kitą, o Dievas paima mano artimojo kryžių, parodydamas užuojautą. Malda už kitą yra bendrystė ir ryšiai, susieti amžiams. Malda sujungia sielas. Sujungia visų kryžius, visų kančias ir viltį. Viltį pajusti Dievo meilę. Maldoje.

Kasdieniai rūpesčiai mane išblaško, užgožia mano didįjį tikslą – siekti Dievo artumo. Kuo arčiau esu savojo kryžiaus, tuo arčiau esu prie Dievo. Kryžius – tai atpažinimo ženklus. Nuolankiai nešdama savo kryžių esu Dievo atpažįstama  ir kviečiama į susitikimą su Juo. Kasdienybėje ieškau prošvaisčių – viliuosi būti Dievo pastebėta. Ir pagirta už savo pasirinkimus. Pagirta už kantrų kryžiaus nešimą ir viltį Dieve.

Su Viešpaties kryžiumi prasidėjo nauja era. Vilties era. Dievo susitikimo su žmogumi era. Kai Viešpats paėmė savo kryžių, man tapo lengviau nešti savąjį. Viltis palengvino kryžiaus nešimą. Mano aimana pasiekė Dievo širdį. Ir Dievas nebegalėjo būti nuošalėje. Dievas niekada nebuvo nuošalėje. Tai byloja Šventasis Raštas. Kai Viešpats atėjo į žemę, aš Jį atpažinau. Atpažinau iš mažumo, stebuklingų darbų ir kryžiaus. Viešpaties kryžiuje į žvelgiau ir savąjį kryžių – pajutau palengvėjus jo naštai. Viešpaties mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas yra mano išganymo garantas. Su mano bendradarbiavimu.

Aš atsisakau nuodėmės. Atsisakau, nes suprantu, kokia kaina buvau išpirkta iš nuodėmių. Ir kai nebepakeliu savo kryžiaus, prisimenu Jėzaus veidą, atsispaudusį Veronikos drobulėje. Kai nebepakeliu savo kryžiaus, ateinu patylėti pas Dievą – susikaupusi ir kupina vilties. Tokią tylą gali išgirsti tik Dievas. Ir aš pasilieku su Juo. Tyloje.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-06-14

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt