Kraunasi...

Priimti Viešpaties išgydymą

 

Evangelijose skaitome apie žmones, kuriuos Jėzus išgydė. Tai aprašyta labai paprastai ir susidaro lengvumo įspūdis: štai bėda ir Dievas į ją atsiliepia. Tada kyla klausimas – tai kodėl taip neatsitinka kiekvienam iš mūsų? Kiekvienam iš mūsų reikia išgydyti kūną ar sielą, o išgydomi tik kai kurie – kodėl?

Kai skaitome Evangelijas, turėtume neišleisti iš akių, jog Jėzus negydo visų, ką tik sutinka. Išgydomas vienas iš minios, o visi likusieji, kuriems taip pat, regis, reikia Dievo pagalbos, nėra išgydomi. Tiesa ta – norėdami priimti veiksmingą Viešpaties malonę, idant ji taptų kūno ir sielos išgydymu, mes turime atsiverti Dievui. Ne gydymui, bet pačiam Dievui.

EPA nuotrauka

Mes dažnai norime atsikratyti ligų, išmesti jas iš gyvenimo ne tik todėl, kad ligos apsunkina gyvenimą, ne vien todėl, jog liga paprastai neatsiejama nuo skausmo, bet ir todėl, kad liga primena apie mūsų trapumą. Jis tarsi sako: „Neužsimiršk, esi mirtingas, ir tavo kūnas dabar kreipiasi į tave ir sako: tu neturi galios grąžinti man sveikatą, aš galiu nuvysti kaip gėlynas, ir tai bus žemiško gyvenimo pabaiga.“ Ar ne tai pagrindinė priežastis, kodėl mes kovojame už sveikatą, meldžiame jos?

Jei mes prašome Dievą išgydyti, bėgdami nuo minties apie savo trapumą ir mirtingumą, prašome grąžinti gyvenimo vienovę, vadinasi, mes norime paprasčiausiai pabėgti nuo to, kas Dievo mums yra skirta. Mes kratomės minčių apie savo trapumą, užuot susimąstę, jog dienos labai greitai praeina, o mūsų gyvenimas trumpas ir, jei norime pasiekti tą pilnutinę brandą, kuriai esame kviečiami Kūrėjo, turime skubėti apsivalyti nuo viso to, kas mumyse maru. Liga ir mirtis sąlygoti ne tik išorinių priežasčių, bet ir mumyse tarpstančios nevilties, pykčio, neatleidimo, godumo ir daugelio kitų dalykų, kurie žudo dvasios gyvybę ir neleidžia mums gyventi dabartimi, gyventi amžinuoju gyvenimu. Pastarasis yra ne kas kita kaip mums skirta gyvenimo pilnatvė, kurios, deja, nesugebame priimti.

Ką mes galime padaryti? Mes privalome užduoti sau rimtų klausimų, nebėgti nuo gyvenimo, bet į jį žvelgti atviromis akimis, ir kai stojame Dievo akivaizdon ir prašome Jo išgydymo, prieš tai turime pasiruošti tam išgydymui. Nes būti išgydytam nereiškia vien tapti vieningam, grįžti prie tokio gyvenimo, kurį gyvenome, tačiau tai reiškia įgyti tokią gyvenimo kokybę, kuri leistų pradėti naują gyvenimą, kartu su gyvybę teikiančiu Dievo veiksmu apsivalyti nuo viso to, kas buvo mumyse maru, tapti nauju žmogumi per senojo žmogaus mirtį. Lozorius iš karsto buvo grąžintas ne paprasčiausiai į buvusį gyvenimą, bet į tą naujumą, kuris negali būti aprašytas jokiais žmogaus žodžiais, jis buvo pakviestas įeiti į gyvenimą, kuris yra ant visai naujų pamatų.

Ar mes sugebame priimti išgydymą? Ar mes pasirengę ir pasiruošę prisiimti naujosios vienovės atsakomybę, kad įeitume į pasaulį, kuriame gyvename, su žinia apie naujumą, tapti tikra šviesa ir druska, tapti džiaugsmu, viltimi, meile, liudyti atsidavimą Dievui ir žmonėms?

Susimąstykime apie tai, nes mes visi sergame – vienaip ar kitaip, mes visi silpni ir nepasirengę gyventi pilnatvėje, kuri mums dovanota. Susimąstykime apie tai ir atsiversime Dievui tokiu būdu, kad Jis galėtų sukurti Savo išgydymo stebuklą, paverstų mus naujais žmonėmis, idant mes savyje į pasaulį neštume Dievo viską atnaujinančią jėgą.

 

Metropolitas Antonijus iš Surožo

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-05-18

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt