Neįveikiamų kalnų grandinė su ledinėmis viršukalnėmis ir srauniomis upėmis skyrė dvi tautas. Šios tautos buvo labai giminingos, beveik viskuo viena į kitą panašios, todėl nuolatos vaidijosi.

Abi tautos nesutarė visais klausimais, pradedant ekonomika, baigiant politika ir sportu.

Galiausiai karas tarp kaimyninių tautų tapo neišvengiamas.

Abiejų kariuomenių vadai išsiuntė slaptuosius žvalgybininkus apžiūrėti vietoves, kur būtų lengviausia įsibrauti į priešo žemę.

Sugrįžę žvalgybininkai pranešė tokią pačią žinią:

„Yra tik viena pasienio vieta, kur įmanoma tai padaryti.“

Abiejų šalių generolai patenkinti nusišypsojo ir bedė pirštu į žemėlapį.

„Štai pro čia ir įsiverš mūsų tankai!”

Jau mėgavosi įsivaizduodami vikšrų gaudesį, artilerijos ugnį, greitą pergalę, garbę ir medalius.

Tačiau abiejų šalių žvalgybininkai atrodė sunerimę.

-Kaip tik toje vietoje mažame namelyje gyvena kuklus, darbštus valstietis su labai dailia žmona. Jie karštai myli vienas kitą ir žmonės sako, kad jie yra laimingiausia šeima pasaulyje. Be to, jie turi vaiką. Jei žygiuosime per jų ūkelį, jei netoliese įsirengsime karo stovyklą, sugriausime jų laimę.

Iš generolų veidų dingo šypsenos. Suglumę jie nutilo.

-Nevalia pradėti šio karo,- vienbalsiai tarė ir vienoje, ir kitoje valstybės sienos pusėje.

Karo taip ir nepaskelbė.

 

 

Esti vienintelė vieta pasaulyje, kurioje neįmanomas joks karas, smurtas, agresija. Tai tavo širdies gelmė.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016