Jaunų, tik ką baigusių savaitę trukusius pasitobulinimo kursus, vadybininkų grupė bėgo oro uosto koridoriais. Buvo penktadienio vakaras, visi skubėjo savaitgaliui namo.

Jie labai vėlavo. Sodinimas į lėktuvą jau buvo seniausiai paskelbtas.

Vyriškiai lėkė tekini, spausdami rankose lagaminėlius, bilietus ir pasus.

Du iš jų netyčia užkliuvo už vaisių prekystalio ir nuvertė obuolių pintinę.

Obuoliai pabiro ant žemės.

Nestabtelėję ir nesižvalgydami atgal jaunuoliai bėgo pirmyn ir spėjo į lėktuvą laiku.

Visi, išskyrus vieną.

Tam paskutiniajam pagailo obuolių pardavėjos ir jis sustojo.

Sušuko savo bičiuliams, kad skristų be jo ir įspėjo telefonu žmoną, kad atvyks kitu reisu.

Grįžęs į terminalą pamatė, kad obuoliai tebegulėjo ant žemės.

Jis dar labiau nustebo supratęs, kad obuolius pardavinėjusi mergaitė buvo akla.

Mergaitė verkė, didžiulės ašaros riedėjo jos skruostais.

Ji tuščiai bandė rinkti išsibarsčiusius obuolius. Pro šalį plūdo gausi praeivių minia, tačiau niekas nesustojo padėti, tarsi niekam nebūtų rūpėję tai, kas įvyko.

Žmogus atsiklaupė ant žemės šalia mergaitės, sukrovė vaisius į pintinę ir užkėlė ant prekystalio. Rinkdamas obuolius, vyriškis pastebėjo, kad daugelis iš jų krisdami apsidaužė. Tačiau visus juos sudėjo į krepšį.

Tada traukdamas iš kišenės piniginę paklausė mergaitės:

-Ar gerai jautiesi?

Ji šypsodamasi linktelėjo galva.

Žmogus įspraudė jai į delną šimto eurų banknotą. Ir tarė:

-Prašau tai paimti. Noriu atlyginti mūsų tau padarytą žalą. Tikiuosi, nesugadinau tau nuotaikos visai dienai.

Jaunuolis buvo benueinąs, tačiau mergaitė sušuko jam pavymui:

-Pone!..

Vyriškis sustojo, atsisuko ir pažvelgė į nereginčias jos akis.

Mergaitė tęsė:

-Ar tu esi Jėzus?

Vyriškis suglumo. Po to, vis atsigręždamas atgal, leidosi prie lėktuvo. Klausimas skambėjo jo mintyse ir degino jo sielą: „Ar tu esi Jėzus?“

 

 

Ar kartais žmonės palaiko tave Jėzumi?

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016