Kraunasi...

Tinkamiausias metas

Prieš 2022 metus pirmieji krikščionys, grupė vyrų ir moterų, sekusių ir lydėjusį Jėzų iš Nazareto jo viešojo gyvenimo laikotarpiu, išpažino, kad Nukryžiuotasis, „tas, kuris buvo pakabintas ant medžio“, pakeitė jų gyvenimus. Jis ištraukė juos iš senos žmogiškosios būklės ir perkeitė į naujus vyrus ir moteris: naujai mąstančius, naujai esančius ir veikiančius pasaulyje. Nuo to laiko jie tikėjo, išpažino, skelbė ir šventė, kad Jėzus yra gyvas; kad Kristus prisikėlė; kad paskutinis „Tėvo“ žodis apie savo Sūnaus gyvenimą nebuvo mirtis; kad Jėzaus prisikėlimas reiškė gyvybės pergalę prieš mirtį. Šie faktai žmonijos istorijai atveria naują horizontą ir galimybę išvysti viltį, kuri nemiršta.

Perkeisti kartą mirusio asmens, kurį jie dabar išpažįsta esantį gyvą, jie gali tai išpažinti kaip tik dėka pokyčio, kuris įvyko jų gyvenime. Pirmieji krikščionys eina į pasaulį dalintis ir skelbti žodžiais bei veiksmais gerąją Prisikėlimo naujieną. Tuo pačiu metu jie užrašo savo tikėjimo išpažinimą, drauge su kitais istoriniais faktais, įvykusiais jų mažoje, naujoje, broliškoje ir eucharistinėje tikinčiųjų bendruomenėje.

Visa tai rodo, kad prisikėlimas yra daugiau nei doktrinos dalis, jis yra krikščionybės pamatas. Patirtis naujo gyvenimo, perkeisto, apstaus gyvenimo ir manifestas prieš blogį, nuodėmę ir mirtį. Prisikėlimas, kurį švenčiame, yra įsitikinimas, kuris pasireiškia ir yra palaikomas naujo gyvenimo būdo. Per jį krikščionys pašvenčia save ir viliasi galį kurti geresnį pasaulį, tai reiškia, labiau dievišką savo giliame žmogiškume.

Per Kristaus prisikėlimą krikščionybė, kaip ir kiekvienas krikščionis, siūlo daugiau lygybe pasižymintį pasaulį: teisingesnį, solidaresnį, regimesnį, broliškesnį, žmogiškesnį. Jie pasisako prieš bet kokias blogio apraiškas, prieš nežmoniškas ar nužmoginančias patirtis, prieš bet kokį smurtą žmogaus ar žmonijos atžvilgiu, prieš viską, kas pažeidžia Dievo paveikslą ir panašumą jo kūriniuose.

Tad prisikėlimas yra tikėjimo išpažinimas. Tai liturginė šventė, tačiau labiausiai – asmeninis ir bažnytinis įsipareigojimas būti pasaulyje ir vardan pasaulio kasdien; vilties erdvė/laikas tarp praradusiųjų viltį; džiaugsmo ženklas tarp liūdinčiųjų; gailestingumo erdvė tarp tokios gausybės savanaudiškumo, susiskaldymo ir smurto; taikos galimybė karo, skausmo ir mirties apsupty.

Tokia yra evangelinė Bažnyčios užduotis. Ji atskleidžia, dėl kokios priežasties ir dėl kokio tikslo egzistuoja krikščionių bendruomenė, ir suteikia jai tapatybę bei misiją pasaulyje.

Dar niekada iki šiol nebuvo labiau derama, labiau tinkama, tačiau kartu ir labiau kompromituojama švęsti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą – švęsti su juo ir jame – pasaulyje, kuris patiria krizę, visuomenėje, kuriai verkiant reikia naujų ir perkeistų žmonių bei struktūrų. Dar niekada lig šiol nebuvo tokios būtinybės gyventi ir dalintis tuo, ką reiškia išpažinti, kad Kristus yra gyvas!

Graikiškas žodis Pascha kyla iš hebrajiško termino reiškiančio „perėjimą“: „pereiti“ per Raudonąją jūrą, „pereiti“ iš mirties į gyvenimą, iš nuodėmės į malonę, iš gyvenimo be Kristaus į gyvenimą su Juo; iš neapykantos į meilę, iš abejingumo į solidarų įsipareigojimą; iš pasaulio be Dievo į pasaulį, skirtą žmogiškėjimui, kuris yra sudievinimas.

Lai šių „Perėjimo“ dienų šventimas reikš svarbiausio mūsų asmeniško ir bendruomeniško krikščioniškojo įsipareigojimo atnaujinimą: būti krizės purtomam pasauliui ženklu naujo ir apstaus gyvenimo, kurį Kristus mums teikia. Džiaugsmingos Prisikėlimo šventės! Palaimintos Paschos!

 

MARIO J. PAREDES

Versta iš Aleteia.org

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-04-19

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt