Vieną dieną Didysis Mokytojas sukvietė visus savo mokinius, kad išsirinktų sau pagalbininką.

-Pateiksiu jums problemą, – tarė mokytojas,- kas ją išspręs, taps mano dešiniąja ranka.

Tai pasakęs vidury salės pastatė staliuką, o ant jo padėjo brangią porceliano vazą, dekoruotą smulkiausiomis aukso rožytėmis.

-Tai yra problema. Išspręskite ją.

Mokiniai nustebę sužiuro į „problemą“. Tai buvo unikalus rankų darbo meno kūrinys: mokiniai žavėjosi reto grožio piešiniais, rožių dailumu ir grakštumu.

„Ką ši vaza reiškia? Kokia jos mįslė? Ką reikia daryti?“, – laužė galvas mokiniai.

Laikas ėjo, tačiau nė vienas nedrįso daryti daugiau, kaip tik įsimąstyti į problemą.

Staiga vienas iš mokinių atsistojo, pažvelgė į Mokytoją ir draugus, ryžtingu žingsniu priėjo prie vazos ir trenkė ją į žemę, paversdamas šukėmis.

-Pagaliau kažkas tai padarė! – sušuko Didysis Mokytojas. – Jau ėmiau abejoti, ar per visus šiuos metus suteikiau jums tinkamą išsimokslinimą!

Po to kreipėsi į jaunuolį:

-Tu būsi mano pagalbininkas.

Jaunuoliui grįžtant į savo vietą, Mokytojas paaiškino:

-Aš tiesiogiai įvardijau, jog prieš jus – problema. Kokia bebūtų kerinti ir žavi, problema turi būti pašalinta.

 

Esti vienintelis būdas išspręsti problemą: su ja susigrumti.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“