Pirmiausia laimėjimas yra tikėti Dievą. Nes tikėdama Dievu turiu ateitį. Taip pat mano dabartis remiasi į Dievą, o praeitis Jam atiduota saugoti, iki ateis laikas. Tikėjimas Dievu leidžia viltis, kad praeities klaidas galiu ištaisyti gailėdamasi, atnešdama jas prie klausyklos langelio. Dievas duoda tą galimybę – keisti mano sielos padėtį. Net tai, kas praėjo. Jeigu tikiu ir pasitikiu Dievu, kad praeitis, dabartis ir ateitis yra Dievo rankoje. Tai iš anksto užtikrina man laimėjimą visame kame. Gyvenime būna ir nutolimų nuo Dievo, abejonių. Bet žmogus ieško. Ieškodama gyvenimo prasmės, aš būtinai sutiksiu Dievą. Jis suteikia gyvenimui prasmę. Ir pats gyvenimas man tampa laimėjimu.

Renkuosi gyventi pagal Dievo valią, todėl turiu vilties dėl ateities net po mirties. Jėzaus Kristaus nukryžiavimas tapo mūsų visų laimėjimu. Taip, tai buvo begalinis skausmas, tačiau šis laikinas pralaimėjimas atveria žmogaus sielai viltį priartėti prie Dievo taip, kaip buvau Jo mintyje amžių pradžioje. Visi pralaimėjimai yra laikini, jeigu esu su Dievu. Priimti Jėzaus Kristaus kančią ne kaip pralaimėjimą mums leidžia prisikėlimas, kuris yra neabejotina pergalė ir stebuklas žmogui, neįsivaizduojančiam gyvenimo po mirties. Tik po Viešpaties prisikėlimo matau, kaip pralaimėjimas virsta laimėjimu visos žmonijos istorijoje. Pralaimėjimas išnyksta prisikėlimo pergalėje ir aš pakviesta į susitikimą su Dievu kaip naujas žmogus.

Tikėti Dievą pradedu Jį pažindama. Gilindamasi į tikėjimo tiesas rasiu Dievą. Jis pasislėpęs ne už įstatymo raidės, o meilėje. Kur sutinku meilę – ten sutinku Dievą. Mano pastangos pažinti Dievą – kelias laimėjimo link. Meilės link. Galiu pamilti tą, kurį pažįstu. Pažinti padeda Šventasis Raštas, Bažnyčios mokymas, malda. Su malda Dievo link. Laimėjimo link. Vidinis pokalbis su Dievu sustiprina mano ryšį su Juo, ir aš pasilieku čia visam laikui. Dievas laimi mane sau. Laimiu aš.

Skaičiuoju praradimus ir laimėjimus. Ir galvoju, ką galiu pakeisti, kad praradimas taptų laimėjimu. Atsistoju Dievo akivaizdoje, ir tada gyvenimo prasmė įgauna visai kitą atspalvį. Peržiūriu pralaimėjimus Dievo akivaizdoje ir atrandu, kad jie moko ir atskleidžia dar nematytas mano asmenybės savybes. Kaip pralaimint ar netekties valandą neprarasti pasitikėjimo Dievu? Pralaimėjimai skaudina, apima neviltis, mažiau pasitikiu savo jėgomis. Štai čia ir galiu laimėti. Mažiau pasitikėdama savimi, atsigręžiu į Dievą ir prašau Jo perkeisti praradimo skausmą į širdimi ir protu priimtą realybę. Realybė nepasikeis, skausmas išliks, tačiau jis bus išgyventas su Dievu. Tai gali tapti laimėjimu mano sielai. Nors praradimo skausmas ir neviltis išlieka, aš gręžiuosi į Dievą su viltimi prisikelti, vėl viską pradėti iš naujo. Aš vėl galiu kurti savo gyvenimą. Nieko neužmirštu, tačiau nestoviu vietoje.

Laimėjimas, kuris neįsitvirtina Dieve, yra prarastas laimėjimas. Jis taptų tik eiline pergale, kuri sunyks laike, ir aš greitai ją pamiršiu. Tikrieji laimėjimai nepamirštami. Laimėjimai, kuriuos nešu Dievui kaip padėką, prašydama juos palaiminti, atneša neblėstantį džiaugsmą, kuriuo dalinuosi su Dievu ir artimu.

Laimiu, kai prisikeliu, pabėgusi nuo priklausomybių, prisikeliu nuo išgyvento skausmo. Siekimas laimėti bet kokia kaina atneša įtampą, nuolatinį bėgimą sėkmės link. Taip, sėkmė reikalinga, tačiau Dievas mane vertina ne dėl to, kad esu sėkminga, kad skinu laimėjimus. Dievas vertina mane pagal gerus darbus, pastangas, širdies pasiryžimus, o svarbiausia vertina kaip asmenį be jokios priežasties. Laimėjimai Dievui svarbūs tiek, kiek jie atneša naudos sielai.

Svarbiausias laimėjimas sielai yra atsisakymas nuodėmės. Dažniausiai nugalėtos nuodėmės net nelaikau laimėjimu. Neskaičiuoju laimėjimų sielai, nors jie lemia artimą gyvenimą su Dievu. Nuodėmė lyg našta, dėmė, kuri nuplaunama Dievo malone. O ji mums tapo pasiekiama po Jėzaus Kristaus prisikėlimo. Būti paliestai Dievo malonės – didžiausias laimėjimas.

Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus tapo mums laimėjimu. Prisikėlimas tapo mums laimėjimu. Tada aš gimiau dar kartą. Taip gimstu po kiekvienos išpažinties. Pavargusi nuo nuodėmių keičiu kryptį pasirinkdama save laimėti Dievui. Su Dievu palaimintas gyvenimas.

Kai patiriu pralaimėjimą, geriau neužsisklęsti savyje, o išgyventi pralaimėjimą Dievo akivaizdoje. Kad Dievas mane sustiprintų, paguostų, perkeistų mano pralaimėjimą į sielai naudingą išgyvenimą. Kad mano savijauta susigyventų su pralaimėjimu. Kai blogai jaučiuosi, įpratusi priartėti prie Dievo. O čia – jau laimėjimas.

Priartėjimas prie Dievo yra malda, kuri ramina bet kuriuo atveju. Aš ateinu pas Dievą pasidalinti, pasiguosti. Savo kasdienybėje renku mažus laimėjimus ir pralaimėjimus, svarstau įvairias galimybes kažką keisti. Bet iš tikrųjų keičia Dievas. Keičia aplinkybes, keičia mūsų vidines nuostatas, jeigu leidžiame. Jeigu pralaimėjimą atneščiau Dievui kaip pergalę, tai reikštų begalinį pasitikėjimą Juo. Galbūt tas pralaimėjimas kažko išmokė, gal kažką atskleidė, gal sustiprino. Tada pralaimėjimas ne toks gniuždantis.

Visada yra viltis prisikelti, pradėti iš naujo. O laimėjimai skatina imtis naujų darbų, skatina nestovėti vietoje. Tikėdama Dievu supratau, kad pralaimėjimu niekas nesibaigia. Baigiasi Dievu. Tamsesnis gyvenimo ruožas nevainikuoja mano gyvenimo – tikiu, kad pagrindinis laimėjimas Jėzaus Kristaus dėka yra prisikėlimas. Aš viliuosi patekti į tokį gyvenimą, kur nebus pralaimėjimų, bus tik gyvenimas su Dievu.

Kad pasiekčiau gyvenimą su Dievu amžinybėje, turiu čia, žemėje, vykdyti Dievo valią. Tarp laimėjimų ir pralaimėjimų rungtyniavimo pagrindinė išlieka Dievo valia. Sugebėti priimti Dievo valią, kad ir kokiu pralaimėjimu jis atrodytų, tai ženklas, jog renkuosi ne tai, kas gera išoriškai, mano akimis žiūrint, bet bendrame sielos kontekste amžinybės atžvilgiu svarbu. Aš nematau visumos, todėl negaliu įvardinti, kada pralaimėjimas virsta laimėjimu. Jeigu pralaimėjimas atneša sielai daugiau naudos – tai jau yra laimėjimas. Argi aš nesidžiaugiu išgydyta siela?!

Manasis aš skaudžiai reaguoja į pralaimėjimą, bet galiu peržengti savo ribotą aš su Dievo pagalba. Dievas nesiunčia pralaimėjimo, kad mane sužlugdytų, jis siunčia jį, kad mane ugdytų, kad kviestų arčiau jo. Mūsų pralaimėjimai taip pat yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Stovėti prie Dievo reiškia, kad nublanksta visa reikšmė laimėjimų ir pralaimėjimų, ir riba tarp jų išsitrina. Nes Dievas yra tarp jų.

Be pralaimėjimų gyventi neįmanoma, bet jų atnešamus smūgius galima sumažinti. Tik su Dievu pralaimėjimą galiu pajusti be didelių išgyvenimų – tiesiog pasitikėti Dievu. Tie išgyvenimai niekur nedings, tačiau jie bus ir Dievo.

Einu pas Dievą – einu laimėti. Laimiu Dievo nuolatinę palaimą, kreipdamasi į jį visais gyvenimo atvejais.

Žvelgiu už ribos – ten, kur Dievas. Tai yra mano laimėjimas.

 

VIRGINIJA ADOMONYTĖ

bernardinai.lt