Šv. Jonas Krikštytojas Salietis (1651-1719), kunigas, minimas balandžio 7 d.

Jonas Krikštytojas Salietis privertė iš nepasitenkinimo raukytis ne vieną Prancūzijos kilmingųjų, kuriems jis priklausė pagal kilmę (jis gimė 1651 metais Reimse, kilmingoje šeimoje). Kokios buvo to nepritarimo priežastys? Visai paprastos. Puikus Paryžiaus Sorbonos universiteto studentas, be galo gerbiamas kanauninkas staiga ėmė mokyti būrį snargliuotų neturtėlių vaikų, įsitikinęs, kad gali juos išprusinti ir suteikti jiems priėjimą prie kultūros gėrybių. Kokie pretenzingi užmojai! Tais laikais (tai buvo maždaug XVII amžiaus vidurys) tik kilmingų šeimų atžaloms buvo leista įgyti išsilavinimą ir pažinti kultūrą. Žinoma, buvo ir liaudies mokyklų, bet dėl jų apgailėtinos būklės mokytojai, bent jau geriausieji, iš jų bėgo tarsi žiurkės iš skęstančio laivo, ir mokymas buvo paliktas greitomis parengtiems it beviltiškiems mokytojams.

Jonas Krikštytojas Salietis, įsitikinęs kad visuomenė turi visiems suteikti teisę nemokamai lankyti bent kiek geriau organizuotą pradinę mokyklą, todėl ėmėsi darbo iš pagrindų pakeisti paplitusią priešingą nuomonę. Sutelkęs būrelį jo idėjas palaikančių mokytojų, atidarė pradinę liaudies mokyklą Reimse ir taip, žinoma, įsiutino tradicinės nuomonės šalininkus. Bet gerasis kanauninkas dėl to visiškai nesisielojo ir toliau ėjo savo pramintu keliu.

Atidaręs mokyklą ir jai puikiai veikiant, ėmė rūpintis mokytojų, kurie gebėtų palaikyti ir plėtoti jo veiklą, ugdymui. Taip 1680 metais buvo įkurta Krikščioniškųjų mokyklų brolių kongregacija, kuri po kelerių metų ėmė sparčiai plėstis ir perėmė vadovavimą parapijinei Šv. Sulpicijaus mokyklai Paryžiuje.

Taip privertęs susvyruoti tam tikrus įsitikinimus, Jonas Krikštytojas Salietis bent jau savo mokyklose iš pagrindų pakeitė ir mokymo metodą. Akivaizdžiausias šio pasikeitimo požymis buvo vietoj dalykų mokymo lotynų kalba mokyti gimtąja kalba. Tiems vaikams tai buvo labai drąsus žingsnis.

Vėliau jis panoro sukurti mokyklą, kuri gebėtų ugdyti gyvenimui ir būtų paremta tikrų, o ne įsivaizduojamų dalykų mokymu. Kurioje būtų mažai abstrakčių dalykų pamokų ir daug būtų dirbama grupėse. Kurioje mokytojai būtų paprasti ir nuoširdūs, o ne pompastiškai stovėtų katedroje. Jis nepanaikino fizinių bausmių, tačiau įvedė tam tikrus švelninančius kriterijus, nes stengėsi vaikus labiau įtikinti gražiuoju, o ne bausti. Mokytojai kasdien turėdavo apsvarstyti kiekvieną mokinį ir atitinkamomis pastabomis išryškinti kiekvieno išskirtinius elgesio bruožus, užrašyti jų daromą pažangą ar atsilikimą, kad paskui būtų galima netinkamą vaiko elgesį taisyti arba užkirsti jam kelią.

Salietis daugiausia dėmesio skyrė neturtingiausiems vaikams. Tai vertė jį pasirūpinti ir specialiosiomis mokyklomis, kuriose dėstant techninius, mokslinius ir profesinius dalykus vaikai būtų ruošiami konkrečiam amatui ir vėliau į tą sritį nukreipiami. Jis steigė ir sekmadienines mokyklas suaugusiems – tai buvo pirmieji vakarinių mokyklų pavyzdžiai.

Viso to, kas čia pasakyta, pakanka, kad Jonas Krikštytojas Salietis būtų vienas didžiausių mokyklos novatorių. Taip organizuotos mokyklos lengvai išplito Prancūzijoje ir kitose šalyse. O iš jo įkurtos kongregacijos narių jis reikalavo rimtumo, polinkio tylai ir santūrumui, sveikos nuovokos, didžios išminties, kantrybės, atsargumo, gerumo, budrumo, gailestingumo ir dosnumo.

Kai 1719 m. balandžio 7 d. Salietis mirė Ruane, jo kongregacijoje buvo du šimtai narių ir dvidešimt du namai. Tai matydami ir patys atkakliausi vargšų mokytojo šmeižikai turėjo prisipažinti klydę ir kartu su vargšais, kurie jį visada mylėjo ir gerbė, apverkti šio išskirtinio pedagogo netektį. 1900 metais popiežiaus Leono XIII buvo kanonizuotas, 1951 metais Pijus XII jį paskelbė ugdytojų globėju.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011