Kraunasi...

Atvelykis, arba Tomo Sekmadienis

Atvelykis – aštuntoji diena po Kristaus prisikėlimo – atspindi Velykų šviesą ir atbaigia Velykų savaitę, kuri Rytų Bažnyčioje dar vadinama Šviesiąja („Светлая седмица“). Velykų naktį pakrikštytieji visą savaitę vaikščiodavo apsirengę baltais krikšto drabužiais, simbolizuojančiais Didįjį šeštadienį jiems dovanotą nekaltumą, o Atvelykio dieną juos nusivilkdavo ir užsikabindavo ant kaklo popiežiaus palaimintą „Agnus Dei“ („Dievo Avinėlį“) iš balto vaško, kuris turėjo nuolat priminti jiems suteiktą nekaltumą ir Avinėlio Jėzaus romumą. Todėl liturginis šios šventės pavadinimas yra „Dominica in albis deponendis“ („Į šalį dedamų baltųjų rūbų sekmadienis“). Tarsi primindama, jog mes atgimstame per Prisikėlimą, Atvelykio liturgijos įžanginiu priegiesmiu Bažnyčia naujai pakrikštytuosius ir visus žmones kviečia: „Lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui. Aleliuja, aleliuja, aleliuja.“ (plg. 1 Pt 2, 2). Dėl šio priegiesmio, kuris giedotas lotyniškai „Quasi modo geniti infantes alleluia: rationabiles, sine dolo lac concupiscite, alleluia, alleluia, alleluia“, Atvelykis dar vadinamas „Quasi modo“ sekmadieniu.

Nuo pat senų laikų Atvelykis buvo šventė, minima ypatingu būdu. Rytų Bažnyčioje ji vadinama Antipascha („vietoje Velykų“) ir Tomo sekmadieniu. Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Išganytojo Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo. Tad Velykos jam buvo tarsi atnaujintos, Atvelykis jam buvo „vietoje Velykų“. Apaštalui Jonui, kuris įtikėjo pirmasis, tereikėjo išvysti numestas drobules, Petrui – susitikti su Jėzumi vienam, Emauso mokiniams – pasikalbėti ir pavakarieniauti su Viešpačiu, Marijai – būti pavadintai vardu, o Tomui – įkišti pirštą į Jėzaus žaizdų vietą, paliesti Viešpatį. Tomo sekmadienis yra Velykų atnaujinimas tiems, kurie Velykų švęsti negalėjo bei užtikrinimas, kad Viešpats žino, ko žmogui labiausiai reikia, idant jis nebebūtų netikintis, bet būtų tikintis (plg. Jn 20, 27).

2000 metų balandžio 30-ą dieną, sesers Faustinos Kowalskos, Kristaus gailestingumo apaštalės, kanonizacijos proga (tuomet tai buvo Atvelykio sekmadienis), Jonas Paulius II įsteigė Dievo Gailestingumo sekmadienį, kuris sutampa su Atvelykiu. Vieną dieną šv. Faustina meldėsi, kad ši šventė būtų paskelbta ir kreipėsi į Viešpatį: „Jie sako, kad tokia šventė jau yra, tad kam dar turėčiau apie ją kalbėti?“ Jėzus atsakė: „O kas žino bent ką nors apie šią šventę? Niekas! Netgi tie, kurie turėtų skelbti mano gailestingumą ir mokyti apie jį žmones, dažnai patys apie tai nieko nežino. Štai kodėl aš noriu, kad atvaizdas būtų iškilmingai pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų ir viešai garbinamas, kad kiekviena siela jį pažintų“. (Dienoraštis 341). Nors Dievo Gailestingumo sekmadienis liturgiškai ir neminimas, tačiau Atvelykio Evangelija kalba ne vien tik apie apaštalo Tomo įtikėjimą, bet ir apie Dievo gailestingumą: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22).

Išties Atvelykis turtingas vardų ir prasmių. Jis panašus į upelį, kuris ištryškęs iš Velykų šaltinio ima šakotis, kad pasiektų, atgaivintų ir atnaujintų kiekvieną, taip pat ir tą, kuris negali įtikėti nepamatęs. Tebus Atvelykis visiems mums priminimas, kad esame pašaukti tyrumui. Kaip šviesi ir džiaugsminga yra Velykinė savaitė, kaip naujas yra sekmadienis iškart po Velykų, taip kasdien tebus mums suteikta malonė su Tomu garsiai sušukti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

 

Elena Šiaudvytienė

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-04-23

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt