Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28b–36)

DIEVO ŠVIESA

Jėzus pasikviečia Petrą, Jokūbą ir Joną ir pateikia jiems netikėtą pasiūlymą: „Kopkite su manimi į kalną. Ten įgysite patirties, kuri nepriklauso šiam pasauliui, bet gali priklausyti jums“. Trys Jėzaus draugai, jausdamiesi privilegijuoti, gavę tokį Mokytojo pasiūlymą, nedvejoja nė akimirkos, bet entuziastingai priima prieš juos atsiveriančias perspektyvas.

Jie kartu su Jėzumi kopia į kalną. Tyloje. Apaštalai nedrįsta nieko klausti, o pats Jėzus vengia kalbėti, norėdamas paruošti mokinius tam, kas jų laukia.

Niekas geriau, nei tyla, neparuošia žmogaus lemiamiems susitikimams su Dievu, ypač tada, kai ji nėra vien žmogiška, bet savyje slepia susitikimo su Dievu lūkestį.

Ant Taboro kalno įvyksta neįsivaizduojamas dalykas.

Jėzus, Mokytojas, draugas, palydovas kelyje ir piligriminėje kelionėje, Žodžio ir gerumo darbų Žmogus, kuris visiems dalija save, atsimaino Petro, Jokūbo ir Jono akivaizdoje. Jis tampa Jį gaubiančia šviesos jūra. Jo drabužiai spindi akinamai balta spalva. Jo veidas – tai Dievo Sūnaus veidas, nepažįstamas ir paslaptingas…

Jėzaus draugai, apimti kažkokio mistinio snaudulio, jausdami baimę ir dar labiau trokšdami kontempliuoti tai, ką mato, klūpo ant žemės. Petras yra taip išsigandęs, jog nežino, ką pasakyti, todėl gali tik pateikti pasiūlymą: Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“.

Bene labiausiai apaštalus suglumino nusileidęs debesis, Dievo artumo simbolis. Tas debesis apgaubė mokinius ir iš jo pasigirdo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“

Antrasis gavėnios etapas aprašytas vienu sakiniu. Nėra tokio kelio į atsivertimą, kuris nesiremtų įsiklausymu į Sūnų, į Jo žodžius, į Jo meilės gestus.

Gavėnia – tai įsiklausymo metas. Tai širdies klusnumo metas, kai ji leidžiasi mokoma Dievo. Tai laikas nuolankiai laikytis Viešpaties, leidžiančio mums įsitraukti į Jo istoriją, kad taptume nuostabaus gyvenimo dalyviais.

Miego, baimės ir susižavėjimo apsuptyje trys Jėzaus draugai išgyvena žmogiškąją ir dvasinę istoriją, nukreipiančią juos į kelią, kurį sudaro ne vien tik kontempliacija, bet ir tapimas Jėzaus istorijos dalimi.

„Pabudę“ iš didingo ir švelnaus grožio spindesio, apaštalai apsižvalgę mato tik Jėzų, kokį buvo įpratę matyti kasdien, kelyje, bendraujantį su visais, ypač su pačiais mažiausiais.

Dabar prieš jų akis – Mokytojas, kuris tiesiai ir nedvejodamas eina link kito esminio kalno mūsų išganymo istorijoje: Golgotos. Ant tos kalvos bus iškeltas kryžius, ant kurio išsipildys Meilės pažadas.

Taboro kalnas – tai visiška grožio pergalė. Tai, į ką esame pašaukti malone. Ant Taboro mes irgi mokomės kentėti ir mirti dėl meilės.

Meilės mes mokomės ir iš Golgotos šešėlių. Ten iš Jėzaus mokomės atiduoti savo gyvybę ir taip prisikelti. Stengiamės suprasti, kad tie, kurie nenori prarasti savo gyvybės dėl meilės Viešpačiui, tikrai ją praras, ir galbūt tragiškai. Kita vertus, norintieji priklausyti Kristui gerai žino, kad praradę savo gyvybę iš meilės, ją vėl atras.

Nė vienas iš mūsų, turinčių gyvą tikėjimą ir norinčių pasiruošti Velykoms, negali išvengti kelionės į Taboro viršūnę su Jėzumi.

Galbūt mums bus baisu. Galbūt, kaip Judas, išduosime Viešpatį. Galbūt pamiršime nuostabius atsimainiusio Viešpaties bruožus, kaip Petras, kuris žadėjo žodžiais, bet daugiau nieko nesugebėjo nuveikti. Galbūt patirsime abejonių ir praradimų, tačiau viena aišku: savo meilę galime išpažinti kiekvieną dieną.

Todėl kiekvienas iš mūsų, išgyvenantis atsimainymo slėpinį, kuris daro mus panašiais į Dievą, tampa Jėzaus ir visų kitų tikėjimo brolių bei seserų džiaugsmu ir vainiku.

Tada mūsų veiduose suspindi Dievo šviesa…

Adolfas Grušas