Vienas įsimintiniausių mano vaikystės prisiminimų yra tai, kai pusė septynių vakaro iš darbo grįždavo mano tėvas. Aš ir brolis išgirsdavome daug sykių nuspaudžiant durų skambutį. Tėvas tai darydavo juokais, kol kuris iš mūsų dviejų nulėkdavome jo įleisti.

Paprastai tuo metu būdavome virtuvėje, ruošdavome pamokas arba žiūrėdavome televizorių. Išgirdę tą pažįstamą triukšmą, sušukdavome iš džiaugsmo. Nudundėdavome laiptais žemyn, atlapodavome duris, o jis tuomet paklausdavo: „Na, ko taip ilgai užtrukote?“

Tas momentas, kai jis grįždavo namo, būdavo pats nuostabiausias per visą dieną.

Yra ir kitas prisiminimas, kuris mane visuomet lydės: vakarienė, kuri tėvui būdavo tikras kasdienis ritualas.

Visi kartu susėsdavome prie stalo, o tada jisai uždėjęs, ranką mamai ant rankos, paklausdavo: „Ar jūs abu žinote, kad turite pačią nuostabiausią mamą pasaulyje?“

Tai buvo žodžiai, kuriuos jis mėgo kartoti kas vakarą.

Tradicijos – tai širdies pratybos.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“