Kraunasi...

Kur yra Dievas krentant raketoms?

 

Jeigu kas nors nori pykti ant Dievo – tai yra teisinga reakcija. Pranašai taip pat pyko. Bet yra guodžiantis niuansas, kad Dievas leido pranašams pamatyti, jog Jis nėra kažkur toli. Jis yra kartu su kenčiančia tauta“, – sako VDU docentas, teisininkas, katalikas Paulius Čerka.


Kur yra Dievas, kai vyksta karai ir kiti žiaurumai? Kodėl Visagalis nesustabdo blogio ir neteisybės? Amžini klausimai šiandien visu aštrumu iškyla matant karo vaizdus Ukrainoje – artimųjų netekusius raudančius žmones, subombarduotas ligonines – ar besiklausant okupantės Rusijos vadovų (bei dvasininkų) eilinio ciniško melo.

Pašnekovas P. Čerka primena, kad į blogio problemą niekada nebuvo lengvų atsakymų – tačiau paguodos ir ramybės suteikia tikėjimas (ir daugybę kartų Šventajame Rašte pasikartojanti žinia), jog Dievas visada yra silpnųjų bei nekaltųjų pusėje. Ir kad mums, žmonėms, skirta užduotis tą blogį nugalėti.

Ukraina

Nuo pat pirmosios karo dienos skirtingos Bažnyčios kvietė melstis už Ukrainą, parapijos ir kitos bendruomenės rengia maldos akcijas. Ar Jūsų paties maldos gyvenimas šiomis savaitėmis pasikeitė?

Prisipažinsiu, kad žinios, norėjimas sekti įvykius šiek tiek užgožė kitas įprastas veiklas ir, deja, pavogė dalį maldos gyvenimo laiko. Galbūt ne vienam man tokia patirtis. Suvokiu, kad tai nėra gerai, žinių sekimas turi turėti ribas. Per daug skaitau, per mažai meldžiuosi.

Kita vertus, dabar meldžiuosi kitaip. Suvokdamas, kad tai yra tikra. Krizė, skausmas yra nehipotetinis, jis yra tikras. Tad reikia gilinti maldos gyvenimą, kad jis nebūtų iškeistas į žinių skaitymą. Tą kažkiek suvokdamas, riboju norą sekti įvykius, bandau prisidėti [prie pagalbos Ukrainai], taip pat ir malda.

Galima klausti – ar malda prasminga šiuo metu, ar ji kažką keičia?

Būtent. Pastaruoju metu dažnai susiskambinu su vienu žmogumi, kuris liūdnai kartoja: „Na va, meldėmės meldėmės, kad nebūtų karo… O kas iš to?“

Čia turbūt pasakyčiau garsųjį Benedikto [Nursiečio] šūkį Ora et labora – „Melskis ir dirbk“, arba „Melskis ir veik“. Manau, kad tik tų dviejų dalykų mišinys yra efektyvus vaistas. Jeigu paliksim tik veikimą arba tik maldą, nebus labai įgalu nuveikti kažką prasmingo. Jeigu kažkas tik meldžiasi – tokiu atveju reiktų pripažinti, kad tai nėra visa, ką dera daryti. Bet jeigu žmogus ir meldžiasi, ir veikia, kiek gali – teikia paramą, dalyvauja savanorystėje ir pan. – tokiu atveju malda su veikimu yra labai efektyvus vaistas prieš šią nelaimę.

O ar malda kažką keičia? Prieš porą dienų, sekdamas įvykius, mačiau interviu su karo ekspertu  apie Ukrainos kariuomenės sėkmes ir nesėkmes. Ir jis pasakė tokius žodžius: „Aš esu netikintis, bet praeitą dieną oro sąlygos buvo tokios, kad Rusijos lėktuvams teko nusileisti žemiau ir būti pasiekiamiems Ukrainos ginklų. Jeigu Dievas yra, Jis tai padarė.“ Tai išgirdęs nusišypsojau.

Prisiminkim, kiek karo ekspertų prognozavo tokią karo eigą, kokia yra šiandien. Dauguma numatė greitą Ukrainos žlugimą, nepajėgumą pasipriešinti, ir tos prognozės pasirodė esančios nepagrįstos.

Tai nėra maldos galios įrodymas, ir mums sunku palyginti, koks būtų buvęs pasaulis, jei būtų nesimelsta. Tik tada galėtume realiai pajausti, kiek to pokyčio yra. Bet, žiūrėdamas į Ukrainą, viltingai suprantu, kad mes matome daug dalykų, kurie nebuvo tikėtini, nebuvo prognozuoti. Karo eiga kai kur pasisuko ypač laimingai Ukrainos žmonių atžvilgiu.

Galbūt pastebite savo aplinkos žmonių, kurie šiaip nesusiję su religija, bet šiomis dienomis garsiai pasvarsto apie Dievą? Prisimenu vieno žmogaus komentarą feisbuke. Tas žmogus save laiko anarchistu, krikščionybė jam nėra svarbi. Bet kartą, kai ukrainiečių spaudoje perskaitė, kad toje Kijevo link riedančioje kolonoje gali būti vežamas branduolinis užtaisas, tas žmogus parašė: jau seniai besimeldžiau, man atrodo, reikės prisiminti.

Ši reakcija, viena vertus, išties yra tokia, kai tam tikru kriziniu laikotarpiu žmonės būna linkę permąstyti gyvenimą, jo vertybes, suvokti jo trapumą ir turėti tam tikrą gilesnį žvilgsnį. Todėl nenuostabu, kad tam tikra prasme padidėja žmonių susidomėjimas religija, tikėjimu Dievu.

Bet taip pat yra ir kita patirtis – kai baisybių, didelės neteisybės matymas ir nesugebėjimas suvokti, kaip gali egzistuoti blogis ir visagalis Dievas, daliai žmonių būna tikėjimo praradimo priežastis. Išties daug žmonių yra praradę tikėjimą didelio blogio akivaizdoje. Holokausto tragedija dalį mąstytojų vedė į tikėjimo atsižadėjimą, kaip niekaip negalėjimą paaiškinti Dievo ir tokio blogio egzistavimo. Antrojo pasaulinio karo žiaurumai dalį žmonių tarytum vedė prie išvados, kad Dievo būti negali.

Tad yra dvi sritys. Viena vertus, žmonės daugiau mąsto apie amžinybę, bet kartais susiduria su be galo sunkiu klausimu – ir gaila, kad kaip vienintelę išeitį mato tikėjimo atsižadėjimą.

Ir dabar vyksta karas. Daug neteisybės, daug civilių aukų. Vėl iškyla tas amžinas klausimas: kodėl Dievas leidžia tokius žiaurumus?

Ir kodėl Dievas tyli?

Taip.

Kodėl Dievas tyli, klausiam ne tik mes – to klausia kiekviena karta. Skaitome pranašų šauksme: „Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi?“ (Hab 1, 2); „Teisus tu liktum, VIEŠPATIE, jeigu su tavimi eičiau į ginčus. O vis dėlto turiu skundą ant tavęs. Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?“ (Jer 12, 1)

Tas šauksmas, kodėl Dievas tyli, yra nelengvas klausimas. Jeigu mes jį lengvai įmintume, tai jis nebūtų kartojamas ir greičiausiai mūsų atsakymas būtų klaidingas.

Viena vertus, klausdami, iš kur atsiranda tiek daug blogio, mes turėtume atsigręžti į save pačius, į žmoniją kaip tokią. Štai Jokūbas savo laiško ketvirtąjį skyrių pradeda atsakydamas į klausimą, iš kur atsiranda karai: „Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose [kūne]. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 4, 2).

Aš manau, kai yra tiek daug neteisybės – ne tik karo, bet ir melo – mes matome prigimtinės nuodėmės (ir nuodėmingumo) akivaizdumą. Dažnai mes neįvertinam tos gimtosios nuodėmės galios ir tų ydų, aistrų, veikiančių mumyse, jėgos. Nesuvokiam, kiek jos yra stiprios, kiek jos gali mus išjudinti taip klastingai ir baisiai veikti. Ir kurios prasidėjo žmonijai pasukus maišto keliu.

Mes dažnai į tragediją žiūrime pro individualaus žmogaus prizmę, tarytum ieškome, ką jis blogo padarė. Ir čia atsakymo nėra. Bet jeigu mes žiūrėtume pro žmonijos, kaip šeimynos, vientiso darinio, prizmę, galėtume kažkiek suprasti, kodėl mes esam, kur esam. Nes mes, kaip žmonija, pasukome tuo keliu ir pjauname tuos vaisius – melo, apgaulės, smurto ir kitus dalykus, kurie kyla iš mūsų pačių, iš mūsų darbų. Tam tikra prasme tai yra žmonijos kelias, ir jis paaiškinamas mūsų pačių, kaip Adomo šeimos, pasirinkimu.

Bet kodėl Dievas tokį kelią išvis leidžia, ką Jis gali matyti tame? Šis klausimas man siejasi su Kristaus mokiniais. Matydami nuo gimimo aklą žmogų, mokiniai klausia Jėzaus: „Kas nusidėjo?“ Jie ieško primityvaus paaiškinimo – gal yra kažkokia nuodėmė, ir jei ją identifikuosim, rasim sprendinį.

Pagal to meto žydų mąstyseną liga būdavo suprantama kaip nuodėmės padarinys?

Gal reikėtų patikslinti – pagal to meto fariziejišką mąstyseną. Pranašai taip nemąstė, jie patys kentėjo būdami šventieji. Jie kalbėjo apie kenčiantį Dievą. O fariziejiška mąstysena nėra visas žydų mąstymas. Bet galima pasakyti, kad ir šiandien primityvus, paviršutiniškas mąstymas yra dažnai toks. Mes bandome paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus.

Įdomu, kad Jėzus nesileido į svarstymus nei apie to aklo žmogaus, nei apie jo šeimos, nei apie kitas nuodėmes. Jis pakeitė klausimą kita kryptimi, sakydamas – aš turiu veikti, kad būtų šviesa. Jis klausė, ne kodėl įvyko, kas įvyko, bet ką aš galiu pakeisti, kad taip nebūtų. Ir čia yra viena iš priežasčių, kodėl Dievas leidžia įvykti baisiems dalykams – kad mes juos nugalėtume gerumu. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams sako: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21). Kodėl yra pikta? Tam, kad mes galėtume tai nugalėti.

Dabartinės krizės akivaizdoje žmonės keičiasi. Turime pabėgėlių srautą, savanorių, kurie, palikę savo einamus darbus, padeda, renka aukas ir įvairiai kitaip veikia. Visa tai mus keičia. Visu tuo gerumu mes nugalime nelaimę, kuri ištiko ukrainiečių tautą, ir tampame labiau žmonėmis. Kažin ar labiau galime kitaip tapti. Koks kitas kelias yra keisti save, jei ne šis? Tuo būdu Dievas ir leidžia egzistuoti blogiui, kad gėris mumyse galėtų jį įveikti. Matyčiau vieną iš atsakymų štai čia.

Kitas dalykas – kare nėra baisiausia, kad sugriuvo namas. Yra dar baisiau prarasti žmogiškumą, daryti karo nusikaltimus ir likti amžinoje gėdoje pasibaigus karui. Žiūrėdamas į ukrainiečių kariuomenę, aš didžiuojuosi, kad jie su belaisviais elgiasi garbingai. Šie moraliniai dalykai daug svarbesni. Išlikti žmogumi nėra lengva kare, bet tai bus daug svarbiau, negu išlaikyti automobilį ar pastatą nesugriautą. Tad manau, kad čia maldos atsakymas yra milžiniškos reikšmės. Ta stiprybė žiaurumo akivaizdoje padeda išlikti žmogumi.

Tai, jei gerai suprantu, Dievas blogio akivaizdoje mus kviečia ne tiesiog sėdėti ir svarstyti, bet labiau veikti ir kovoti su blogiu? O jau paskui, kai viską atliksim, galėsim galvoti, kas ir kodėl.

Taip. Užuot uždavę klausimą, kur yra Dievas, klauskime, kur yra žmogus. Kur šiandien esame mes? Tai yra prasmingas klausimas. Ne kodėl atsitiko, kas atsitiko, bet ką aš galiu daryti, kad tai pasikeistų.

O jeigu kas nors nori pykti ant Dievo – tai yra teisinga reakcija. Pranašai taip pat pyko. Bet yra guodžiantis niuansas, kad Dievas leido pranašams pamatyti, kad Jis nėra kažkur toli. Jis yra kartu su kenčiančia tauta. Išėjimo iš Egipto dramoje Dievas duoda Mozei instrukcijas pastatyti Padangtę, palapinę, kuri keliauja kartu su žmonėmis. Dievas kartu eina, kartu išgyvena dykumos kelionės sunkumą. Jis ne kažkur iš šono stebi įvykius, bet dalyvauja juose. Kenčiantis Dievas yra paradoksas, mes tarytum negalim Jo tokio priimti. Jis turėtų saugiai sėdėti Danguje ir iš ten mums komanduoti. Bet Išėjimo knygoje matome, kad Jis yra kartu su savo tauta.

Šiuo klausimu labai daug nuveikė vokiečių teologas Jürgenas Moltmannas. Jo garsioji knyga „Nukryžiuotas Dievas“ nagrinėjo klausimą, kur buvo Dievas Holokausto metu. Autoriaus sprendimas – Dievas buvo su silpnaisiais ir kenčiančiaisiais. Jis buvo kartu.

Šį atsakymą randame ypač gavėnios laikotarpiu, mąstydami apie Kristaus Kryžiaus prasmę. Dievas yra su tais, kurie kenčia. Apmąstykime Jėzaus gyvenimą: jis gyveno Nazarete, jo šeima, bėgdama į Egiptą, patyrė pabėgėlių dalią. Jėzus gyveno okupuotoje teritorijoje, patirdamas okupacinės kariuomenės žiaurumus ir priespaudą. Ir, galų gale, jis buvo neteisingai apkaltintas ir nuteistas neteisinga bausme.

Kažkodėl Jėzus nepasirinko gyvenimo Romoje, pergalingoje valstybėje. Jeigu jis tapo žmogumi, tai, atrodytų, turėtų pasirinkti tokią vietą, į kurią žmonija žiūrėtų kaip į civilizacijos lyderę. Bet kažkodėl jis pasirinko niekur nepaminėtą Nazareto miestelį, taip pat – okupuotą tautą ir gyvenimo vargus. Iš to mes matome, kad Dievas pasirinko gyvenimą su kenčiančiaisiais, o ne buvimą pergalingu romėnu. Jis eina kartu su savo tauta, kaip su ja kartu ėjo iš Egipto.

Kai mes klausiam, kur yra Dievas – tai Jis yra su silpnaisiais ir silpnųjų pusėje. Būdamas kartu.

Šiuo klausimu nebuvau pagalvojęs apie Išėjimo knygą. Sąvoka „kenčiantis Dievas“ man visada siedavosi tik su nukryžiuotu Kristumi ir išskirtinai krikščionišku mokymu. Pasirodo, apie tai rašoma ir Senajame Testamente.

Vienareikšmiškai. Viso Senojo Testamento pagrindinė tema yra kenčiantis Mesijas. Mes tai matome tiek iš Dievo buvimo kartu su kenčiančia tauta, tiek ir kenčiančiuose pranašuose. Juozapas, kuris išduotas; Abraomas, kuris klaidžioja; apgautas Jokūbas; matome ir tautos atstumtą Mozę ar persekiojamą Dovydą. Kiekvienas iš pranašų kentėjo, ir tokiu būdu juose ryškėjo Dievo bei Mesijo paveikslas.

Juk ir Kristus sakė mokiniams: „Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ (Lk 24, 25–26)

Senojo Testamento psalmės persmelktos kenčiančiojo rauda. Mozė savo gyvenimu pranašauja Kristaus kančią, nes jo visas gyvenimas yra kančia – daug sudėtingų gyvenimo įvykių. Taip pat daug kentėjo patriarchai ir t. t.

Ir pati Šventoji tauta – kiek kartų ji buvo užkariauta, okupuota…

Ir ypač tos tautos nekaltoji, dievotoji dalis, kuri nieko blogo nepadarė. Ji kentėjo taip pat. Dažnai Babilono tremtį suprantame labai primityviai – žydai neklausė Dievo, todėl juos tai ištiko. Bet iš tikrųjų mes matome, kad ir Jeremijas ar Ezechielis klausinėjo Dievo, bet nenusidėjo. Bet vis dėlto jie kartu kentėjo su tauta, su tais, kurie gal ir buvo verti kančios. Jie su jais susijungė.

Kodėl Dievas būtent taip pasirinko? Būti su tais, kuriems, atrodo, absoliučiai nesiseka? Kaip minėjot, vienas iš galimų atsakymų – kad žmogus pamatytų, jog Dievas nėra kažkur aukštai pasislėpęs, bet gali nusileisti ir į patį giliausią žmogaus dugną. Kas dar? Kokia čia Dievo idėja, kad Jis nėra šluojantis visus priešus iš eilės, bet esantis su autsaideriais?

Tai susiję su klausimu, kodėl yra Kristaus Kryžius. Kodėl būtent tokiu būdu jis mus atpirko, o ne kažkaip kitaip? Kodėl Kristaus Kryžius kartu yra ir Gyvenimo medis? Kodėl kančia, kuri, atrodo, mums nieko gero negali gyvenime duoti, mus atveda į tikrą gyvenimo patyrimą, į prisikėlimą?

Sunku tai svarstyti be meilės ryšio – nes meilė išryškėja kančioje, kai sustiprėja santykis. Kai daugelis dalykų nustoja būti, atsiranda erdvė išlikti pačiam asmeniui ir jį mylėti.

Daug yra svarstyta, kodėl būtent Kryžius yra kelias į prisikėlimą, taip pat – kad Kryžius yra Gyvenimo medžio patyrimas. Tai patvirtina ir šventieji, kurie tokiu keliu labiausiai išgyveno Dievo artumą ir Jo gyvenimą.

Koks atsakymas labiausiai patinka Jums?

Tai turbūt yra vaistas nuo mūsų meilės sau. Tai tikrai ne vienintelis aspektas, bet manyčiau, kad tuo būdu mes galim pagyti nuo dalykų, nuo kurių kitaip niekaip nepagytume. Mūsų liga yra tokia gili, tokia sudėtinga, kad tik Kryžius mus gali išgydyti. Tai kartus vaistas, bet labai veiksmingas.

Norėjau paklausti apie Biblijos veikėjus, žinau, kad daug ką jau atsakėte. Kokie būtų Jums labiausiai patinkantys pavyzdžiai, kaip išlaikyti ištikimybę Dievui ir išlikti (ar dar labiau tapti) žmogumi, kai yra tikrai sunku?

Vieno dalyko mes galime pasimokyti iš Senojo Testamento pranašų raudų – būti atviram ir tiesiam. Nevynioti žodžių į vatą. Išlieti tai, kas yra viduje. Viena vertus, jie išlieja priekaištus, nesupratimą, nesusigaudymą ir tokiu būdu atsistoja prieš Dievą visiškai tokie, kokie yra. Tad galime iš jų pasimokyti, kaip nebandyti atrodyti gražesniems, nebandyti nuslėpti pasipiktinimo, jeigu jis yra. Ir tai yra pirmas žingsnis, kuris veda į teisingą nuostatą.

Aišku, viduje pranašai liejo skausmą Tam, kurį myli. Turime suprasti, kad jie ateina ne pas svetimą, bet pas Artimą. Panašiai kaip ir sutuoktiniai, kurie išsako tam tikrų pretenzijų ne todėl, kad nemyli vienas kito, bet kaip tik todėl, kad myli. Ir jie gali sau tai leisti, kaip artimi draugai nori pasikalbėti atvirai. Tad toks pretenzijų išsakymas nerodo jų šaltumo, bet priešingai – rodo intymumą, kuris leidžia viską išsakyti.

Pamokų yra daug, tik norėčiau pabrėžti: nebijokime maldoje išsakyti to, ką mes jaučiam.

 

Simonas Bendžius

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-03-29

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt