Kai iš savo geraširdžio tėvo pareikalavo jam priklausančios palikimo dalies (Lk 15, 12), šis, nė vienu žodžiu neprieštaraudamas, netrukus padalijo sūnums ne kokį nors kitą turtą, o tą, kuris turėjo būti paveldimas tik po jo mirties. Matyt, išmintingas tėvas, intuityviai jausdamas, jog jaunėlio sūnaus nepajėgs perkalbėti, kad pakeistų savo karštakošišką sprendimą, davė jam savo turto dalį ir su skaudama širdimi išlydėjo į tolimą šalį.

Galime numanyti, su kokiu nepatirtu laisvės jauduliu bei polėkiu jis spruko iš jam pabodusių namų ir stačia galva nėrė į naujo margaspalvio gyvenimo nuotykio sūkurį… Jis galvojo: Žmogus laisvas tik tada, kai gali daryti ką nori. Iš pažiūros šis posakis panašus į šv. Augustino: Mylėk ir daryk, ką nori.  Tačiau tai – du kraštutinumai. Kas iš tiesų meilę Dievui stengiasi liudyti kasdieniais darbais, tas leidžiasi valdomas įsikūnijusios Tiesos ir Šventosios Dvasios. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir tikroji laisvė (2 Kor 3, 17).

Netikrosios laisvės kelią pasirinko jaunesnysis sūnus, kuris, svetimoje šalyje palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Čia jo nelaimės priežastis. Užuot investavęs savo pinigus į sąžiningą verslą, juos iššvaistė, tariama laisve pridengė daromą blogį (1 Pt 2, 16).

Nenuostabu, kad jo tarnystė pas vieną šalies gyventoją patyrė fiasko. Jis ganė kiaules joms pavydėdamas ėdalo. Šie padarai, jei turėtų nors minimalų humoro jausmą, iš tokio nevykėlio jų prižiūrėtojo būtų tik ironiškai pasišaipę… Taigi, žemiau morališkai smukti jis nebegalėjo. Tai buvo jo egzistencijos dugnas, bet ne praraja.

Jaunėlio atsivertimas prasidėjo, kai, būdamas prie savo sudužusio gyvenimo geldos, susimąstė. Ačiū Dievui, kad jo protas buvo blaivus ir, užuot iš nusivylimo savo širdies tuštumą bei beprasmiškumą užpildęs, pavyzdžiui, besaikiu girtuokliavimu, pradėjo galvoti apie savo tėvo samdinius, kurie nieko nestokojo… Iš savo atminties aruodo jis į sąmonės šviesą iškėlė šviesų savo tėvo prisiminimą, kurį įkvėpė beribis Gailestingumas, švelniai stuktelėjęs į pašonę, kad jis pagaliau ryžtųsi pradėti niekuo kitu nepakeičiamo sugrįžimo kelionę į ten, iš kur buvo atvykęs.

Jaunesniojo sūnaus vidinį širdies lūžį lėmė ne tik apsisprendimas keliauti pas tėvą, bet antgamtiniu nuolankumu kvepiantis kuklus savęs vertinimas, jog jis dėl savo moralinio paklydimo nebėra vertas vadintis sūnumi. O kad mane priimtų bent samdiniu! – jis taip pagalvojo, ir tai buvo lemtingas malonės blyksnis jo gyvenime. Kas save pagal Evangeliją pažemina, tą Dievas pagal savo begalinės malonės mastą išaukštins!

Kai žmogus Dievo link žengia žingsnį, Jis žmogaus link – šimtą. Dievas visada mato toliau, giliau, aiškiau ir plačiau nei Jo kūrinys. Beje, ir Viešpaties džiaugsmas, regint savo sūnų, atradusį tiesos bei laisvės kelią, yra nepalyginti didesnis nei mūsų. Juk Jis nuoširdžiai atsivertusiajam per Jam ištikimąjį tėvą puotos metu pasiūlo ne tik gardžiausią veršio kepsnį (Lk 15, 23). Taip pat ir, pavyzdžiui, per šv. Mišias Eucharistinis Jėzus kiekvienam, kuris Jį priima su dėkojančiu tikėjimu, dovanoja mūsų protui iki galo nesuvokiamą visą savo dieviškos Esybės pilnumą – kad jokie kūriniai nebegalėtų vogti mūsų laiko, skirto bendrystei su Juo ir niekas nepajėgtų atskirti mūsų nuo Kristaus (Rom 8, 38–39).

Kardinolas Alfredas Bengschas rašė: „Dievo vaikas, o toks yra krikščionis, yra gavęs naują gyvenimą. Dievas yra jo tėvas – šito negali patirti netikintis žmogus! Ir krikščionis GALI Jį mylėti, jis turi tam teisę. Jam prieinamas visas begalinis dieviškosios malonės ir šlovės pasaulis […]. Ar ne per retai mes mąstome apie šitą laisvę tapti Dievu vaiku? Ar nedarome skriaudos teikiančiam dovanas Dievui, nuolat žvelgdami į nuodėmės ribą, būdami visąlaik pasiruošę pabėgti į malonumų karaliją, kai Jis pakvietė mus viešpatauti virš visko, kas žema?“

Tad kaskart per maldą tepraturtina mus Viešpats savuoju artumu, kad, užuot braidžioję per savikliovos pelkę, kaip ištikimi Tėvo sūnūs bei dukros, kai suklysime, sekdami atsivertusio jaunėlio pavyzdžiu, nedvejodami eisime pas Jį, maldoje išliesime Jam savo širdį; sulauksime Jo atleidimo ir, atgavę ramybę, pajusime savo Tėvui dar didesnę meilę, pagarbą bei troškimą Jam už viską dėkoti…

Tada vis labiau pasitikėsime Žmogaus Sūnumi, išlaisvinančiu mus iš visų, net ir mažiausių, prieraišumų prie kūrinių. Todėl dažnai į savo širdis kviesime Šventąją Dvasią, kad Ji mus nuolat mokytų branginti savo laisvę tarnaujant Tiesai.

 

Kun. Vytenis Vaškelis