Dievas laukia pakeliui ten, kur mažiausiai tikimės Jį pamatyti, – akimirkose, kai mūsų siela atviriausia: kai ją degina konfliktai, godumas, skurdas, pažeidžiamumas, negalia, kai ją išgrynina nuoširdus džiaugsmas ir nesavanaudiškas gėris. Dievas ateina ten, nes kitur nepaliekam Jam vietos, kaip įjungtas radijas nuolat triukšmaujam ir nenustygstam, nenurimstame savyje. Kad suklustume ir Jį išgirstume, mums prireikia sukrėtimo.

Neteisinga sakyti, kad Dievas mus baudžia, kad susivoktume. Dievas nesiunčia ligų ir mūsų neišbando. Pats gyvenimas taip susidėlioja dėl to, kad iš prigimties esame nepastovūs, dangstome savo ydas, nežengiam tikėjimo keliu ir bėgame nuo Dievo. Jo kelias – tai žmogaus tobulėjimo ke­lias. Esminė sąlyga norint juo žengti – nepalūžti ir nenuleisti rankų. Visi per mirtį keliaujame į prisikėlimą. Drugelis, kad sparnai sutvirtėtų, iš kokono turi išsiplėšti, ir tai ilgas, skausmingas procesas. Tačiau jeigu prapjausi kokoną norėdamas jam padėti ir palengvinti, nužudysi jį, nes sparnai nesusiformuos. Mes irgi pereiname tokią transformaciją. Visą gyvenimą plėšiamės iš kokono ir skausmingai stengiamės tapti žmonėmis – nuo to priklauso, ar dideli ir tvirti bus mūsų sparnai, ar aukštai pakilsime.