Vieną dieną trys žmonės priėjo sraunią ir pavojingą upę. Visiems reikėjo persikelti į kitą krantą. Jiems tai buvo labai svarbu.

Pirmasis, apsukrus pirklys ir didis verteiva, mokantis valdyti žmones ir daiktus, atsiklaupė ir nukreipė savo mintis į Dievą: „Viešpatie, suteik man drąsos pulti į šiuos pavojingus vandenis ir perplaukti upę. Kitame krante manęs laukia svarbūs reikalai. Galiu padvigubinti savo pajamas, tad turiu skubėti…“ Jis atsistojo ir akimirką padvejojęs šoko į vandenį. Tačiau vanduo nusinešė jį pasroviui.

Antrasis buvo kareivis, garsus savo dorumu ir dvasios stiprybe. Jis atsistojo pagal savo komandą „Ramiai!“ ir meldėsi: „Viešpatie, suteik man jėgų įveikti šią kliūtį. Aš nugalėsiu upę, nes kova iki pergalės – tai mano šūkis.“ Nė kiek nedvejodamas kareivis šoko į upę, bet srovė buvo stipresnė ir nusinešė jį.

Trečioji buvo moteris. Namuose jos laukė vyras ir vaikai. Ji irgi atsiklaupė ir pradėjo melstis: „Viešpatie, padėk man, suteik man išminties ir patark, kaip persikelti per šią pavojingą upę.“ Moteris atsistojo ir apsižvalgiusi pastebėjo, kad netoliese piemuo gano savo bandą.

-Kaip galime persikelti per upę? – paklausė ji.

-Už dešimties minučių kelio nuo čia, už tos kalvelės, yra tiltas,- atsakė piemuo.

 

Kartais pakanka šiek tiek nuolankumo.

Ir to, kuris moka teisingai patarti.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“