Kaip ničniekas pasaulyje iš esmės nesikeičia. Antai tie nesuskaičiuojami pasiteisinimai: „Neturiu laiko!“ Lygiai kaip prieš tūkstančius metų į puotą kviečiami žmonės atsikalbinėdavo, taip atsikalbinėja ir šiandieną.

O betgi šiandien tu vis dėlto radai laiko ir atėjai. Pakartok dar kartą čia, suole, sėdėdamas aną nuolatinį savo skundą: „Neturiu laiko ateiti į bažnyčią!“

Štai čia ir yra svarbiausia! Kadangi tu neturi laiko, užtai ir ateik: čia kaip tik ir yra šventinamas, gydomas tas nelaimingasis Laikas, kurio mums taip labai trūksta.

Ir dar – kaip dažnai mes prašome, prašome, kad mus išklausytų.  Bet ar kartais, užmiršę savo pareigas, nesigelbstime prašymais? Ar kartais nereikėtų tam, kuris daug skundžiasi, priminti: „Stenkis, o tada ir Dievas padės!“ Tiesa, tu labai kenti dėl to, kad tavo namuose nebėra jaukumo, nebėra meilės. Bet ar užtenka vien maldų už tuos, kurie nebemyli namų? Ar nereikėtų pasimelsti ir už save, kad įgytum daugiau švelnumo ir kiek išgali padėtum taisyti savo irzlų būdą.

Deja – tu neturi laiko. O jo tai jau nesukursi. Gali namą pastatyti, gali gyvulių įgyti. O laiko panašiu būdu – ne!

Ateik pas Amžių Valdovą: „Ipsius sunt tempora“ – „Jo yra laikai.“ Pamėgink švęsti sekmadienius, ir tu turėsi laiko.

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“