Gyveno sykį labai sunkaus būdo berniukas. Jis greitai užsiplieksdavo, puldavo muštis, ieškoti priekabių.

Vieną dieną tėvas padavė jam maišelį vinių ir paragino įkalti po vinį į jų kiemo tvorą kaskart, kai tik su kuo nors susivaidys.

Pirmąją dieną berniukas įkalė trisdešimt aštuonias vinis.

Bėgant laikui ėmė suvokti, kad daug lengviau yra sutramdyti savo pyktį nei kalti vinis, ir po daugel savaičių, vieną vakarą, pasakė tėvui, kad tądien su niekuo nebuvo susipešęs.

Tėvas jam atsakė:

-Nuostabu. O nuo šiol kiekvieną dieną, kai tik su niekuo nesusipeši, ištrauk iš tvoros po vinį.

Po kurio laiko berniukas jau galėjo pranešti tėvui, kad tvoroje vinių nebeliko.

Tuomet tėvas paėmė jį už rankos, nusivedė prie tvoros ir tarė:

-Mano sūnau, visa tai yra puiku, bet žiūrėk: vis tvora išvarpyta. Mediena jau niekada nebus tokia kaip anksčiau. Kai pykčio pagautas sakai užgaulų žodį, sužeidi tave mylinčius žmones ir juose atsiveria žaizdos, panašios į šias skyles. Ir kiek sykių beprašytum atleidimo, žaizdos lieka.

 

Žmogiškos būtybės yra trapios ir pažeidžiamos. Ant visų prilipdyta etiketė: „Elgtis rūpestingai, naudoti atsargiai, dūžtanti prekė.“

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“