Kraunasi...

Pasakojimas sielai. Chemiko akys

Ji buvo žymaus garbaus mokslininko, Nobelio premijos už chemijos pasiekimus kandidato, žmona. Tačiau jautėsi vieniša ir liūdna, nes vyro dažnai nebūdavo namie, mat šis tik ir lakstė iš vieno lėktuvo į kitą bei iš vienos konferencijos į kitą.

Pamatęs savo žmoną verkiančią, profesorius piktai nuo jos nusigręždavo.

Vieną sykį, matydamas kūkčiojančią sutuoktinę, vyriškis šiurkščiai perbraukė pirštu jai per skruostą ir suėmė vieną ašarą.

Tada prikišo pirštą jai prie veido ir šaltu balsu tarė:

-Kokia prasmė žliumbti? Žiūrėk: ašaros – tai tik truputis baltymų, natrio, kalcio, gliukozės, vienas kitas proteinas, juokinga dozė anglies… Kas yra ašara? Bevertė purvino vandens sekrecija.

 

Pernelyg dažnai žvelgiame į kitus chemiko akimis. Šiuo požiūriu būtų teisūs tie, kurie sako, kad žmogaus kūnas tėra riebalų kiekis, pakankamas pagaminti septynis muilo gabalus, geležies kiekis – pagaminti vidutinio dydžio vinį, fosforo kiekis, iš kurio galima paruošti du tūkstančius degtukų galvučių, sieros kiekis, pakankamas sunaikinti savoms blusoms.

Tuomet meilė yra tik cheminė reakcija, savotiška liga, žmogiškos būtybės – parduodamos prekės, dvasinis pasaulis – kvailystė…

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

 

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-01-07


© 2022 www.zarasuparapija.lt