Kraunasi...

Kodėl Dievas tapo žmogumi ?

Apmąstyti didingą ir nuolankų Kristaus Įsikūnijimo slėpinį. Būtų naudinga užduoti sau tokį klausimą: Ar Sūnaus Dievo Įsikūnijimas buvo tikrai reikalingas? Arba, tariant žinomais šventojo Anzelmo lotyniškais žodžiais: Cur Deus homo? Kodėl Dievas tapo žmogumi?

Tikėjimo Išpažinimas mums duoda paprastą ir geriausią atsakymą: „Jis dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus“. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“ Viešpats įsikūnijo dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išganymo. Iš to galima teigti: jei žmogus nebūtų nusidėjęs, nebūtų reikėję Dievo Sūnui įsikūnyti. Apmąstykime truputį šį teiginį. Rojuje pirmieji tėvai nuolat vaikščiojo su Viešpačiu kontempliuodami ir meilingai bendraudami su neregimuoju Dievo Sūnumi, kuris yra Dievo Išmintis ir Žodis, vienintelis, kuris apreiškia Tėvą.

Jei nebūtų nusidėję, jie (ir po jų ir mes, jų palikuonys) būtų tiesiai su siela ir kūnu perėję į dangiškąją garbę savo žemiškosios kelionės pabaigoje, neparagavę skausmingo mirties lūžio, kaip mes tai patiriame dabar mūsų nupuolusiame pasaulyje. Kristui nebūtų reikėję tapti žmogumi, prisiimti vieną žmogišką prigimtį, kad juos pamažu mokytų ir vestų į pilną Dievo įvaikintų asmenį garbę. Be jokių kliūčių jis būtų buvęs pašlovintas ir pagarbintas kiekviename sukurtame žmoguje, tam tikra prasme būtų „įsikūnijęs ne į vieną žmogų, bet į visą žmoniją“, kaip rašo vienas šiuolaikinis teologas. Šventasis Raštas ir visi Bažnyčios Tėvai sieja Dievo Sūnaus Įsikūnijimą tik su būtinybe išgelbėti žmogų iš nuodėmės.

Kai kurie vėlesni katalikų teologai manė, kad Kristus būtų įsikūnijęs ir žmogui nenusidėjus. Tačiau tai būtų buvę visai kitokio pobūdžio, vien tik šlovingas įsikūnijimas, be silpnumų, be mirties, siekiant tobulai sudvasinti ir sudievinti nenuodėmingą žmoniją. Iš tikrųjų, tokia teorija neturi rimto pagrindo Šventame Rašte nei Tradicijoje. Antai Šventasis Tomas Akvinietis, teigiantis, kad Dievo Sūnaus Įsikūnijimas yra pati kilniausia ir pati didžiausia dovana, kurią Dievas galėjo duoti kūrinijai, sieja Kristaus atėjimą į pasaulį tik su būtinybe mūs išgelbėti iš nuodėmės ir mirties.

Kai vaikai yra sveiki ir klusnūs, gerai mokosi, dėkingai priima tėvų meilę, tėvams lieka tik ramiai juos prižiūrėti ir toliau rūpintis jais iki subrendimo. Bet jei jie serga, neklauso, nesimoko, ir ypač jie netiki tėvų meilę jiems, tada, geri tėvai atkakliai ieško visų įmanomų priemonių, norėdami pataisyti situaciją, vaikus išgydyti ir juos įtikinti, kad jie yra mylimi. Kažkas panašaus įvyko tarp Dievo ir mūsų. Pradžioje mes ėjome garbės link „tarsi ant bėgių“ Dievo Žodžio vedami. Bet po nupuolimo, Dievas siuntė savo Sūnų į pasaulį. Dievo Sūnaus įsikūnijimas yra Tėvo galutinis atsakymas į blogį. Tai buvo tinkamiausias vaistas, mokymo pavyzdys ir Dievo meilės bei gailestingumo išraiška. Nuodėmė pagausėjo ir dėl to mums buvo duotas malonės perteklius. Tas perteklius yra ne kas kita, kaip Jėzus Kristus, už mus tapęs žmogumi, už mus miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs.

Žmogus pradžioje nusidėjo, nusisukdamas nuo Dievo Išminties kontemplacijos. Suviliotas šio pasaulio, jis ėmė garbinti kūrinį vietoj Kūrėjo. Tai darydamas jis tapo stabmeldžiu, kūrinių tarnu ir vergu. Priėmęs Šėtono melą, jis nebetikėjo, kad Dievas jį myli. Jis ėmė žiūrėti į jį ne kaip į Tėvą, bet kaip ir rūstų pavydų tironą. Štai kodėl Dievas Sūnus, įsikūnydamas, prisiėmė Laiške Filipiečiams vadinamą tarno išvaizdą, žmogišką prigimtį laisvą nuo nuodėmės, bet pavaldžią nuodėmės pasekmėms. Jis norėjo tapti kūriniu, gražiausiu iš visų žmonių vaikų, kad galėtų ištraukti žmones iš visokių stabmeldystės formų ir juos sugrąžinti į Dievo kontemplaciją. Jis yra gražiausias tarp žmonių vaikų, ne tik savo dievyste ir tobula žmogyste, bet ir savo mirtingumu, nusižeminimu, pasiaukojimu ir klusnumu iki kryžiaus mirties. Iš grynos meilės kiekvienam žmogui jis nužengė iš dangaus ir tapo žmogumi. Jo gimimu, gyvenimu žemėje ir mirtimi, jis kuo ryškiausiai ir tobuliausiai apreiškė Dievo gailestingumą bei meilę.

Mes buvome ligoniai, ir jis mus išgydė. Mes buvo beturčiai, ir jis mus praturtino savo neturtu. Mes buvome į mirties prarają nuskendę, o jis mus išgelbėjo paaukodamas savo gyvybę. Štai kodėl pilni dėkingumo, sužavėjimo ir meilės žiūrėdami į jį galime sakyti: „O felix culpa – tikrai laiminga (Adomo) kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo“.

 

Grigalius Casprini OSB

 

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-01-04

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt