---

Nežvelgiu į ankstesnius laikus, nes būtent tik tiek galiu pats sąmoningai prisiminti. Šiandien išsilavinę ir protingi žmonės yra pasirengę tikėti vienais dalykais, tačiau kitus atmeta kaip neįmanomus. Prisimenu vieno gerbiamo žmogaus parašytą knygą apie Tibete, Himalajuose, patirtus išgyvenimus. Įvade jis rašo, kad tik patekęs į Himalajus jis turėjo atsisakyti krikščionybės, nes ji pilna neįtikinamiausių tvirtinimų. Ir tuojau pat po to jis kuo ramiausiai pasakoja apie Tibeto vienuolį, kuris kada tik panorėjęs galėjo skraidyti. Aš nesakau, jog jis negalėjo skraidyti; tačiau jei tiki, kad žmogus gali skraidyti, tai tikrai neturėtų būti sunku priimti ir daugelį  krikščionybės dalykų, kurie dažnai yra kur kas lengviau paaiškinami moksliškai ir labiau priimtini žmogaus protui.

Nemanau, kad ką nors įžeisiu pasakęs, jog tikėjimas tokiais dalykais kaip skraidančios lėkštės, burtai, astrologija ir t.t. stebėtinai išaugo per pastarąjį dešimtmetį. Nepaisydami viso to, žmonės, tikintys visais aukščiau išvardytais dalykais, teigia, kad patikėti krikščionybe neįmanoma. Kartą vienas žmogus man pasakė, jog Kristaus Prisikėlimu patikėti neįmanoma, nors Įsikūnijimu jis tiki. Ir kai aš jam pasakiau, kad kur kas lengviau yra patikėti, jog Dievas, tapęs žmogumi, prisikėlė iš mirusiųjų, nei patikėti tuo, kad Dievas tapęs žmogumi galėjo numirti, jis nustebęs pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Aš niekuomet apie tai nesusimąsčiau!“

Šis patiklumas, sugebėjimas priimti naujus, pačius paslaptingiausius vaizdinius, leidžiantis tapti išskirtinės „išrinktųjų“ judėjimo arba grupės nariu, stebina. Man kartais atrodo, jog išskirtinumo, o ypač ypatingos savo padėties, kai priklausai tokiam judėjimui, išgyvenimas dažnai ir yra pagrindine priežastimi, kad žmonėms patys keisčiausi dalykai tampa priimtini. Juk labai patrauklu priklausyti siauram ratui, net jei čia ir yra panašių į tave iškilių asmenybių – kad tik jų nebūtų pernelyg daug, ir tavo išskirtinumas būtų pakankamai matomas.

Aš susiduriu su panašiu požiūriu į Stačiatikių Bažnyčią. Aš nesutikau priimti nemažai žmonių paprasčiausiai dėl to, nes pastebėjau, kad Stačiatikių Bažnyčia jiems kvepia egzotika; ir priklausyti jai būtų nuostabu, nes esą, priklausydami jai, jie taptų įdomesni kitiems, išskirtiniai. Su tokiomis problemomis susiduria dviejų tipų žmonės: vieniems bet kokia kaina reikia neišsiskirti iš daugumos, būti avele kuo didesnėje bandoje; kitiems reikia kažko ekstravagantiško arba išskirtinio, kad būtų galima užlipti ant pjedestalo. Bet priimti kažką visiškai paprasto ir įprasto labai sunku, nes žmonės tuo jau gyvena du tūkstančius metų, o gal penkis tūkstančius metų, o gal dešimt tūkstančių…

Esu įsitikinęs, jog šiandien žmonės tiki taip, kaip XVIII arba XIX amžiuje nebūtų net įsivaizdavę, kad galima taip tikėti. Dabar tinkama bet kas, kad tik tai kvepėtų naujumu ir keltų jaudinamą išskirtinumo, neįprastumo jausmą. Aš nieko nekaltinu, bet pasisakau prieš tai, kad žmonės negali išsiskirti su kažkuo neįprastu vien dėl to, jog tai yra nauja ir juos jaudina. Tai paviršutiniškas ir neįtikinamas požiūris.

Dabar šitą problemos aspektą atidėkime į šalį ir pabandykime panagrinėti žmonių sugebėjimą arba nesugebėjimą tikėti tuo, ką skelbia krikščionybė. Kodėl šiandien yra sunku tikėti? Kodėl aš manau, kad vis dėlto galima būti daugiau ar mažiau išsilavinusiu ir sveikai protaujančiu žmogumi (koks, manau, esu), ir kartu būti tikintis? „Man atrodo, mūsų laikų žmogui sunku būti tikinčiam pirmiausia dėl to, kad krikščionybės kalba palaipsniui užsikonservavo, prarado jėgą ir aiškumą, jai pradėtos teikti iki šiol niekada neteiktos prasmės. Išvada – krikščionybės mokymas prarado gyvybę ir nebeliko jokio pagrindo, jokios paskatos tikėti tuo, kas praktiškai nebeturi jokio turinio. Kai Įsikūnijimas perkeliamas į „mito“ arba simbolio lygmenį, kai apie Prisikėlimą kalbama, kad, žinoma, nebuvo jokio kūniško Kristaus prisikėlimo, o tik kažkoks dvasinis įvykis Jo mokinių širdyse, kai viskas perkeliama į kažkokį neistorinį laiką, į vaizdinius, tai Evangelija virsta eiline stebukline pasaka. Galiu pateikti daug įdomesnių pasakų pavyzdžių nei Evangelija, jei mes ieškome pramogų, o ne mokymo, kuris galėtų formuoti gyvenimą. Todėl manau, kad Bažnyčia turi giliai susimąstyti apie tai, ką ji turėtų skelbti žmonėms.

Evangelija – griežtas dokumentas, Evangelija negailestinga ir kalba labai konkrečiai. Jos negalima perpasakoti, supaprastinti ir pritaikyti prie savo supratimo lygio arba skonio. Evangelija skelbia kažką, kas yra virš mūsų, ji duota tam, kad praplėstų mūsų proto ribas, praplėstų širdis (nors kartais tai nepakeliama), perkonstruotų mūsų gyvenimą, suteiktų kitokią, priešingą dabartinei pasaulėžiūrą, ir dėl to visa tai mums nelabai norisi priimti. Kadangi Vakarai dar neišdrįso paskelbti, jog visa tai yra beprasmiška, ir atmesti Evangelijos, daugelis randa būdų, kaip visa, kas pernelyg sunku „įvynioti į vatą“ ir sukurti „prijaukintą“ Evangeliją. Tik problema ta, kad jei į vyno taurę įpilsime per daug vandens, tai jau bus vanduo, paspalvintas vynu, ir jis nesukels mums tokio pakylėjimo, kokį būtų galėjęs sukelti vynas. Jei Evangelijoje nėra nieko daugiau kaip tik moralizuojantis pasakojimas apie gana nenusisekusį jauną pranašą, kuris prastai baigė savo gyvenimą ant kryžiaus, tai iš tiesų ar verta juo sekti? Apaštalas Paulius jau seniai pasakė, kad joks karys nebus pasirengęs mūšiui, kol nenuskambės aiškus trimito signalas. Kas iš mūsų yra pasirengęs kautis dėl kažkokios stebuklinės pasakos?

Antra: ankstyvoji krikščionybė reiškė discipliną, kuri keitė protą ir valią, kreipė juos į Dievą. Kai kalbu apie discipliną, neturiu minty armijos muštro arba bendrai priimtinų visuomenės elgesio normų. Disciplinos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio discipulus, kuris reiškia mokinį – tai yra mokinio būsena, to, kas pasirinko sau mokytoją, ugdytoją, ir yra pasirengęs iš jo mokytis bet kokia kaina. Esmė yra ta, jog tu susitikai su protingesniu už tave, pralenkiančiu tave savo širdies gyliu, valingesniu nei tu, gyvenančiu taip, kad juo verta sekti. Bet tai gali brangiai kainuoti. Bonhoeferis parašė knygą, kuri vadinasi „Mokymosi kaina“, ir kai pagalvoji apie tai, kaip jis gyveno, ir ypač kaip jis mirė, tai supranti, jog mokymasis gali brangiai kainuoti. Jis yra dvasios stiprybės išbandymas. Bažnyčios, kaip organizacijos, daugiau nebeužsiima žmonių auklėjimu, nebesirūpina dvasinio gyvenimo, proto, valios, veiklos ugdymu. Tačiau proto treniruotė – būtina meno ir mokslo studijų sąlyga. Bet mes nelaikome savęs Evangelijos mokiniais; mus labai mažai ko moko, ir labai mažai reikalauja atsakomybės. Šiandienė tapimo krikščionimi kaina labai nedidelė, manoma, jog užtenka pareikšti, kad esi pasirengęs priimti keletą teiginių apie Dievą, žmogų, nuodėmę, išsigelbėjimą, Bažnyčią – ir viskas. Ne, to nepakanka. Evangelijos tiesos negalima surašyti kaip visiems, kas tik nori vadintis krikščionimi, priimtinų punktų eilės. Iš tikrųjų tai yra gyvenimo būdas ir visai nepaprastas. Evangelija negailestinga. Ir Kristaus žodžiai žiaurūs, nors ir pilni meilės, nes pati meilė nėra gailestinga, meilė niekada nesutinka leistis į kompromisus.

Įstatymą galima apeiti. Yra rusiška patarlė, kad įstatymas – kaip bala: mažą galima peržengti, didelę galima apeiti. Bet su meile taip nepavyks; meilėje nėra nieko, ką būtų galima apeiti. Ji labai reikli, jai nėra ribų, ir štai kuo baisi Evangelija. Galima iki galo įvykdyti Senojo Testamento Įstatymą; bet negalima iki galo išpildyti meilės įstatymo, nes Senojo Testamento Įstatymas susideda iš taisyklių, bet jei mus pašaukė meilė, kas reiškia – gyventi dėl kitų, pamiršti save ir tik čia matyti gyvenimo prasmę, tam ribų nebus. Čia – antroji problema, kuri turi rūpėti bažnyčioms.

Aš kelis kartus pavartojau „bažnyčių“ sąvoką, ir turbūt daugelis jūsų galvoja: „Taip, iš tiesų kaip būtų gerai, kad tie juodais rūbais apsirengę arba šiaip už bažnyčios reikalus atsakingi žmonės nuveiktų ką nors protingo – taip šaunu tuomet būtų tapti tikinčiuoju“… Bet problema yra, nes Bažnyčia nėra jūsų prižiūrėtojas. Bažnyčia – tai mes visi kartu. Kartą mane pakvietė į konferenciją, kur nebuvo įleidžiami dvasininkai. Mane pristatė kaip pasaulietį dvasininko apdaru. Lygiai taip pat – jūs, dvasininkai pasauliečių apdarais, negalite, kaltindami mus už blogą vadovavimą, pabėgti nuo atsakomybės už Evangelijos ir tikėjimo iškraipymus arba už mokinystės dvasios trūkumą, Nėra tokio nurodymo, kad vadovauti turi klero narys. Dvasininko darbas – aukoti šv. Mišias. Bet vien iš to, kad kunigo ranka teikia palaiminimą pažinti Dievo nepavyks, o čia yra kalbama būtent apie Dievo pažinimą.

Tai yra dar viena priežastis, dėl ko krikščionybė nebe tokia patraukli ir dėl ko daugeliui yra sunku tikėti. Šiandien sakoma, jog per du tūkstančius metų krikščionybė pasaulyje mažai ką tepakeitė. Aš manau, kad tai arba atviras melas, arba didelė klaida. Krikščionybė pakeitė pasaulį iš esmės. Iki Kristaus nebuvo suvokta, kad žmogaus asmuo yra savaiminė vertybė. Romos imperijoje, graikų pasaulyje gyveno laisvi, turintys valdžią, žmonės, kurie turėjo teisę būti asmenybėmis, ir buvo žmogiškieji gyvuliai, neturintys jokios asmeninės vertės, kiekvieną jų buvo galima pakeisti kitu. Tiesa, patogumo dėlei juos pavadindavo vardais, bet tai ir viskas. Supratimas, kad kiekvienas žmogus turi tokią pat vertę, kaip ir pats aukščiausiasis žmonių akyse, atsirado tik kartu su Kristaus mokymu, kartu su skelbimu to, jog būtent taip ir ne kitaip Dievas mato kiekvieną iš mūsų. Vien to pakanka, norint parodyti, kas pasikeitė. Tiesa yra ir tai, kad jei iki mūsų gyvenę krikščionys būtų buvę geresniais krikščionimis nei mes dabar, būtų pasiekta dar kur kas daugiau. Problema, kad jie nebuvo geresni už mus, bet ne mums, tokiems, kokie esame, kaltinti kitus, kad jie neįvykdė savo pareigos. Mąstant rimtai, net viena karta galėjo atstatyti pusiausvyrą. Iš viso buvo dvylika apaštalų; po pusės metų jų sekėjų buvo jau keli šimtai; ir jie apvertė pasaulį, nes skelbė kai ką labai konkretaus. Jie skelbė tikėjimą žmogumi ir tikėjimą Dievu, jie skelbė naują gyvenimą, ir už tai sumokėjo savo gyvenimu. Jei šiandien pasiryžtume tam, mūsų pasaulis galėtų tapti krikščionišku jau visai kita prasme.

Ir dar. Ar įmanoma tikėti šiuolaikinės pasaulėžiūros, mokslo ir technikos pasaulyje? Kai mes kalbame apie tikėjimą, tai beveik visada turime mintyje religinį tikėjimą. Bet tikėjimas – tai kur kas universalesnė sąvoka. „Laiške žydams“ yra pateikiamas tikėjimo apibrėžimas: įsitikinimas nematomu. Tai reiškia, jog yra tam tikras įsitikinimas, ir to įsitikinimo dalyko mes nematome. Tikėjimas prasideda ten, kur pabrėžiamas žodis „įsitikinimas“, bet jo dalyko nematome. Bet argi tai nėra susiję su visų pasaulio dalykų suvokimu, ne tik Dievo ar dvasinių dalykų? Nė vienas mokslininkas nebūtų pradėjęs tyrimo, jei nebūtų įsitikinęs, kad už matomo yra nematoma sritis, kurią reikia tyrinėti. Fizikas tiria materijos prigimtį, chemikas aiškinasi visų tų dalykų, kuriais mes kasdieną naudojamės, sudėtį. Bet kokį materialaus, matomo pasaulio, kuriame gyvename, tyrimą galima priimti tik įsitikinus, kad matomoji pusė atskleidžia mums tai, kas slepiasi po tuo mums matomu sluoksniu.

Jūs galbūt paprieštarausite, kad toks požiūris galimas tik moksliniam tyrimui. Bet patirtis, dvasinis darbas, kurį mes vadiname tikėjimu, gerokai universalesni reiškiniai. Kai susitinku žmogų, aš matau jo veido bruožus, rūbus, jo buvimą. Ir tik tiek. Bet su kuo nors man norisi bendrauti, kai kurie veidai patraukia mano dėmesį, su jais norisi susipažinti artimiau. Kodėl? Todėl, kad aš iš asmeninės patirties ir intuicijos žinau, jog šis veidas man kalba apie tai, kad yra kažkas, dėl ko verta susipažinti artimiau. Žmogaus veidas, žmogaus elgesys, jo manieros, jo balso skambesys, panašus į vitražą, spalvoto stiklo langą, skelbia man, kad už jo yra gyvenimas, ir verta tai tyrinėti. Bet tai taip pat tikėjimo aktas. Kalbant objektyviai, visa, ką matau, žiūrėdamas į jus, kas yra prieš mane, tai yra veido ovalas, jo centre nosis, burna, akys ir pora ausų; vaizdą gali papildyti arba nepapildyti plaukai. Jei tai yra viskas, ką galima pamatyti, man nekyla joks noras susidraugauti su kažkuo, nes visi mes pakeičiami, visi vienodai atrodome. Bet iš tiesų kažkas yra už veido, ir tikėjimo aktu aš užmezgu santykius su standartiniu, kaip jį ką tik aprašiau, bruožų rinkiniu. Aš jame pamačiau daugiau nei išvaizdą.

Taip kad tikėjimas – dvasinis darbas, kuris persmelkia visą mūsų gyvenimą. Šį supratimą pritaikius mūsų tikėjimui Dievu, galima sakyti, jog tikėjimas – visiškai nėra keistenybė arba beprotybė, neverta išsilavinusio ir protingo žmogaus dėmesio. Jei jums atrodo būtent taip, tai privalote atsisakyti tyrinėti bet kokią nematomą sritį… Be to, pats nematomo egzistavimas man yra iššūkis. Kokį iššūkį meta man nematomas dieviškasis pasaulis? Kaip jis mane pasiekia? Tai esminis klausimas. Jei mūsų proto struktūra yra mokslinė, mes vis tiek negalime atmesti kito pasaulio egzistavimo galimybės, nors šis pasaulis sunkiau suprantamas, nei mokslinėmis kategorijomis aprašomas. Mes susiduriame su šiuo pasauliu tiesiogiai arba per tarpininkus. Mes susiduriame su juo per žmones arba per išgyvenimus, pavyzdžiui, kaip Paulius, keliaudamas į Damaską. Melsdamiesi panašiai išgyvename šiuos vaizdinius, gal tik ne taip ryškiai. Mus kartais pačiais neįtikinamiausiais gyvenimo momentais, galbūt būnant gamtoje arba bet kokioje kitoje situacijoje, apima Dievo buvimo šalia nuojauta. Mes susiduriame su tuo per kokį nors žmogų arba žmonių grupę. Jei per žmogų: yra toks senas stačiatikių priežodis: niekas negali visko atsisakyti, prisiklijuoti prie Dievo, nusekti paskui Jį, kol nors vieno žmogaus veide nepamatys amžinojo gyvenimo atšvaito.

Kartais tai galima pastebėti žmonių grupėje. Norėčiau pabaigti vienu pavyzdžiu. Prieš keletą metų atėjo vienas žmogus ir paprašė jį pakrikštyti. Aš jo paklausiau, kas jį paskatino apsikrikštyti. Jis papasakojo, kad pirmą kartą į bažnyčią atėjo, kai reikėjo kažkam perduoti siuntinį. Jis buvo jau subrendęs žmogus, kokių keturiasdešimties metų amžiaus, visiškai netikintis. Jis atėjo truputį per anksti – šv. Mišios dar nebuvo pasibaigusios. Jam teko palaukti, kol viskas baigsis. Jis stovėjo bažnyčios gale ir staiga pajuto tai, ką aš ką tik pavadinau visa apimančiu Dievo buvimu šalia, pajautė objektyvų Buvimą. Jis nusprendė: matyt, tai yra būtent tai, ką krikščionys vadina Dievo buvimu, bet tai gali būti paprasčiausia nuotaika, kurią sukėlė ši aplinka – žvakės, giesmės, maldos… Bet jis nusprendė pabandyti ateiti dar kartą, ir atėjęs dar keletą kartų visada jausdavo tą patį. Tuomet jis atėjo į bažnyčią, kai čia nieko nebuvo, ir jo nuostabai – ir dideliam nepasitenkinimui! – nepaisant to, kad čia nieko nebuvo ir nieko nevyko, tas Jo Buvimo pajautimas nė kiek nesumažėjo, taigi reiškė, kad nebuvo sukeltas nei šv. Mišių eigos, nei maldų, nei giesmių. Tada jis pamanė: na gerai, tarkim, kad tai iš tiesų Dievas; bet kodėl man turi rūpėti Dievas, kuris paprasčiausiai gyvena šioje bažnyčioje ir niekam nedaro jokios įtakos? Ir jis nusprendė čia dažniau ateiti ir stebėti, kas su mumis vyksta. Aš niekuomet nepatikėčiau, kad žiūrint į mus būtų galima padaryti tokias išvadas, kokias padarė tas žmogus. Praėjus beveik metams, jis tvirtai buvo įsitikinęs, kad Dievas čia dalyvauja labai aktyviai, nes, kaip jis teigia, buvo aiškiai matyti, kaip keičiasi žmonės. Aš negaliu tvirtinti, jog jie tampa geresni, bet jis pamatė tų žmonių, kuriuos labai įdėmiai stebėjo, permainas. Mes jam buvome tarsi tiriamieji žvėreliai, kuriuos jis stebėjo ir bandė padaryti išvadas; ir jo išvada buvo ta, kad žvėreliai keičiasi.

Geriausiai tai galima nusakyti K.S.Lewiso citata: „Krikščionybės esmė yra tai, jog veikiami Dievo ir Jo malonės žmonės keičiasi taip, kad būtų galima pasakyti: statulos tapo gyvais žmonėmis. Tai ir pavyko pamatyti tam žmogui. Jis nematė, kad tos statulos būtų tapusios gražesnės; bet jei pavyktų pamatyti, kaip bjauri statulėlė pradeda krutėti ir nulipa nuo pagrindo, turbūt mes nuspręstume, jog tai neeilinis įvykis. Būtent tai ir patyrė tas žmogus“.

Štai kokiais būdais Dievo buvimas gali būti pateiktas mums, kad tik būtume smalsūs ir sąžiningi, kad tik sugebėtume įžiūrėti visumą, galėtume sau pasakyti: dabar susitiksiu su nežinomybe, kad ir kokia ji būtų. Iš pradžių aš įsigilinsiu į kitų žmonių patirtį, įsižiūrėsiu į kitų gyvenimus… Ir tada jūs pamatysite, jog panašiai, kaip nutinka fizikui, chemikui ar biologui, kai atsiveria nepažįstamas pasaulis, kuris tam tikru atžvilgiu ir išlieka nematomas, bet su juo galite bendrauti ir jį tyrinėti. Šis pasaulis apima mus panašiai, kaip šiluma užlieja sušalusį kūną, kaip gyvenimas įsilieja į statulą.

 

Versta iš metropolito Antonijaus iš Surožo „Pokalbiai ir pamokslai“ („Besedy i propovedi“).

Bernardinai.lt