Dažnai meldžiame: Dieve, pakeisk mano gyvenimo aplinkybes, tada aš Tave šlovinsiu. O iš tikrųjų vienintelė malda turėtų būti: teesie Tavo valia. Tavo valia pakeisti mano požiūrį į gyvenimą, padėti man nesiskaudinti, nebeįsižeisti. Padėk man į tuos dalykus, kurie mane žeidžia, reaguoti išmintingai, duok išminties. Duok man tvirtą širdį, kad sugebėčiau neteisybėje pasakyti tiesą ir ne bet kaip, o su meile. Pasakyti taip, kad būčiau išgirstas. Padėk man nesupykti. Aišku, kad neteisybė išmuša iš pusiausvyros. Bet jei pamąstome, kad viena diena kaip tūkstantis metų, o tūkstantis metų kaip diena, mūsų supratimas keičiasi ir mes suvokiam, kad pralaimėta kova, bet ne karas. Galbūt negalime pakeisti šios akimirkos, kartais tenka eiti va bank – viskas, laužiam, turim pralaužti frontą, nes kitaip nebus rezultato. Bet jeigu darome su Dievu, suprantame, kad turime amžinybę. Suprantame, kad darome visa, kas nuo mūsų priklauso. O toliau kas nors kitas pratęs mūsų darbą, ir jo vaisiai subręs amžinybėje.

Tarkime, dabar mums kažkas nepasisekė, krinta iš rankų. Kas nutinka mums, kai vyksta ne taip, kaip norime? Mūsų rankos nusvyra, mes nusimename, į mūsų širdis ateina liūdesys – padariau, kas nuo manęs priklauso, bet rezultatas ne toks, kokio tikėjausi, norėčiau matyti, bet nematau, jis man yra slėpinys. Mums reikia pačiupinėti. Tačiau mes žiūrim kaip trumparegiai ir nebenorime eiti į priekį, nebetrokštame ieškoti. Todėl nuolatos reikia sau priminti – taip, žmogau, neužmiršk, kad viena diena yra kaip tūkstantis metų ir tūkstantis metų yra kaip viena diena. Jeigu pažvelgtume iš amžinybės, žvilgsniu iš viršaus, suprastume, kad nėra nepakeičiamo. Kad visa tai, ką matome dabar, tėra dalis vaizdo. Todėl nepasilikime vienoje vietoje. Leiskime sau eiti toliau, leiskime veikti Šventajai Dvasiai.

Tai neturėtų pastūmėti mūsų elgtis neatsakingai. Tai kitas kraštutinumas, į kurį dažnai įpuolame – viskas Dievo rankose, nieko aš čia negaliu padaryti, kaip bus, taip. Tai irgi neteisinga, taip neturėtų būti. Tiesa per vidurį: taip, viskas Dievo rankose, bet Dievas veikia per mano rankas, per mano mintis, per mane. Ir jeigu aš nepasinaudojau Jo suteikta galimybe, sustabdžiau, užblokavau Jo paskatintą klausimą, apkabinimą, šypseną, pagalbą, nepadariau Jo pavesto darbo, už tai aš esu atsakingas. Dažnai apgalvojame savo nuodėmes, tai, ką bloga padarėme. Bet ar susimąstome, kiek gerų dalykų nepadarėme? Tai yra didžiausia mūsų nuodėmė, slapčiausia ir sunkiausiai atpažįstama.

Kalėdos ateis tuomet, kai sugebėsime savo gyvenime suvienyti vieną dieną ir tūkstantį metų. Kai sugebėsime sudėti visą širdį į akimirką ir patirti joje amžinybę. Prašykime Dievo Šventosios Dvasios krikšto, kad toms Kalėdoms, Dievo gimimui, sugebėtume tinkamai pasiruošti. Jeigu Dievas norėtų, be mūsų nuveiktų didžiausius darbus, bet Jis tą nori padaryti per mus. Tai tapkime Jo įrankiais, tapkime gyvąja prakartėle, tapkime šviesiais žmonėmis, Betliejaus žvaigžde, kuri suteiktų polėkį kitiems. Padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso, ir atiduokime į Dievo rankas.

zodistarpmusu.lt