Dievas panoro pas savo tautą ateiti į tvartelį, ten, kur nelabai kas laukia, nelabai paruošta ir švaru, kur sukasi mūsų kasdienybė, rutina, kurią gal net gėda parodyti kitiems žmonėms – paprastai svečius vedamės į gražiausius kambarius, kuriuos turime. Ir gyvenime lygiai taip pat. Niekas paprastai nerodome savo ydų, silpnybių, savo trapumo. Stengiamės parodyti, ką turime geriausia. O Dievas ateina ten, kur esame labiausiai pažeidžiami, kur esame labiausiai apnuoginti. Į prakartėlę. Todėl ir džiūgaujame. Dievo atėjimas išlaisvina tai, ką slėpėme, ko gėdijomės, ko bijojome. Dievas, Gailestingumo Tėvas, mus apkabina kaip sūnų palaidūną ir išlaisvina iš nepasitikėjimo.

Džiūgaukime, nes Dievas ir ateina tada, kai mums labiausiai gėda ir baisu, kad besąlygiškai apkabintų ir pasakytų: tu esi mano mylimas sūnus, mano mylima duktė, aš tavim gėriuosi, tu man brangus. Kad pagaliau atsipalaiduotume ir nebandytume nieko vaidinti, nebesistengtume atrodyti geresni negu esame. Gerumas – tai yra nuolatinė kova, nuolatinis pasirinkimas. Žinoma, reikia stengtis būti geriems ir nėra ko bijoti savo trapumo ir žmogiškumo, nes net Dievas to nebijo. Dėl to Jis ir ateina į mūsų gyvenimo prakartėlę teikdamas džiaugsmą būsimu atpirkimu.

Dievas yra Geroji Naujiena, Jis sako: jūs esat moliniai indai, net tuose moliniuose induose nešiojat Šventąją Dvasią. Argi mes kartu su Šventąja Dvasia visko negavome? Geriau gyvename ar blogiau, gražesnius namus turime ar ne tokius gražius, šaunius kaimynus ar ne tokius šaunius, geresnius ar prastesnius darbus – visi esam Šventosios Dvasios indai. Argi vien dėl to neverta džiaugtis, kad esame pilni Dievo, Jam priklausome ir esame Jo piligrimai žemėje.

Kodėl advento pasninkas yra toks reikšmingas? Pasninkaudami sužadiname alkį. Tas, kuris alksta, ieško. Tai be galo svarbu, jeigu norime būti ieškantys kaip Trys Karaliai, sekę paskui žvaigždę. Galime abejingai žiūrėti į ją kur nors nukritę po palme – kaip gražu, kaip šviečia, kokia romantika! – bet tam, kad leistumės į kelionę paskui ją, turime būti alkani, turim norėti eiti į priekį. Mus išjudins, akstiną mums duos alkis!

Džiaugsmingasis gaudete sekmadienis primena, kad adventas nėra metas raudoti, nėra vien susilaikymo nuo šokių, nuo mėsos, nuo visokių linksmybių ir dar kitų dalykų metas. Mes susilaikome, sustojame ir susikaupiame, kad atviresne širdimi priimtume didžiąją šventę – Kristaus gimimą. Jeigu tik bėgsime, tai ir šventė atlėkus pralėks ir neliks nieko. O jei ruošiesi ir atveri širdį Kristaus atėjimui, tada jis ir ateina ypač išlauktas, išnešiotas. Štai kodėl duotas adventas – kad išnešiotume šventes, kad jų lauktume, kad išmelstume, kad jos mums būtų ypatingos.