Gyvenime jau taip būna. Ne visada sekasi, ne visada pavyksta. Būna ateina nelaimės ir mus nuginkluoja. Nebėra turto, namų, darbo, mylimas išduoda, susergame arba mus palieka mylimi žmonės. Dažnas iš mūsų tampame neramūs, ieškome priežasčių, klausiame kodėl. Beieškant įveliame save į kokią nors naują gyvenimo avantiūrą: naują veiklą, naujus iššūkius, keičiame mitybą ir tai kuo tikim. Norime būti sėkmingais ir sužavėti aplinkinius savo unikalia istorija. Bet visa tai tik simptominis sielvarto gydymas. Prablaško, nukreipia dėmesį, bet taip ir liekame neramūs.

Vis dėlto ką daryti, kai griūva dangus? Nesakau, kad meldžiantis mums nieko nenutiks ar tapsime Dievo numylėtiniais. Bet malda yra pradžia. Tai nėra meditacija, nes jos metu jūs neužčiaupiate savo širdies ir proto. Maldoje mes kalbamės su savo sąžine ir nebėgame nuo savęs ir skaudulių. Pasiklausykite, ką mums sufleruoja maldos žodžiai.

Tėve mūsų, kuris esi danguje!
Teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.

Dievas pas mus ateina per kitus žmones ir jų darbus. Kito gėris yra tavo rankose.  Štai ką sako šie žodžiai: „Būk neabejingas kito nelaimei ir negailėk savęs ar savo, kai kitam trūksta. Nebijok susipurvinti, kai kitą kelsi ir negalvok, kas bus toliau.“ Mes kartais tiek daug apie save galvojame, tobulėjame, gražėjame, bet visai pamirštame, kad gerieji darbai yra tie, kuriuos darome ne dėl savęs, o dėl kito. Ir jie geriausiai gydo liūdesį ir pyktį.

Neapleiskime to, kuris abejoja. Nelikime abejingi nelaimingam vaikui ir tiems, kurie kalba netiesą. Atleiskime nuoskaudas, įžeidimus ir duokime antrą šansą. Dalinkimės maistu su tais, kuriems jo nuolatos trūksta. Nepamirškime ligonio ir to, kurį beveik visi pamiršo. Išlipkime iš komforto zonos ne dėl savo sėkmės, o dėl gerumo kito gyvenime.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

Prisiminus, kas kiekvienam iš mūsų yra kasdienė duona, natūraliai kils padėkos minčių. Žvelgsime kitaip ir suprasime, kad vis dar turime daug ir dar ne pabaiga. Šiais metais vėl neišvyksime į atostogas? Bet, ačiū Dievui, yra ką mokėti ponui Bankui ir turime kam pasakoti pasakas. Mes ramiai miegame ir nebijome sutemų, kaip kažkur toli. Po dienos mes grįžtame pavargę ir nieko nebegalime, bet vis dar turime vienas kitą, kad, suglaudus kaktas, suprastume, kad nesame vieniši. Tad melsdamiesi pagalvokime: „Kas mes būtume be kasdienės duonos?“

ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

„Atleisk man, nes aš pats ne ką geresnis, nes pats sau neprisipažįstu, kad esu prisidirbęs.“ Nesu kaltas, nes taip išėjo. Nesu blogas, nes ir kiti taip darė ir apskritai teisybė priklauso nuo aplinkybių. Atleisti yra sunku, nes skauda ir dažnas iš mūsų esame išdidūs. Norime įrodyti savo teisumą, savąją versiją. Aš kartą per išpažintį kalbėjau, kad nebegaliu pakęsti naminių barnių ir tikėjausi, kad kunigas dovanos kokį nors receptą. Norėjau, kad mane užjaustų ir patvirtintų, jog tai jie kalti.

„Barasi tas, kas puikuojasi savo teisybe“,- tarė kunigas

Kaip su šlapiu skuduru. Kaip tai?

Šeimoje jau taip būna, jei mums bus per daug žema atsiprašyti, atleisti, net tada, kai, rodos, visiškai nekaltas, tada ilgoje distancijoje bus nelengva. Du karaliai namuose netelpa, ir kažkuriam visada teks nusileisti, o ne įrodinėti savo pozicijas. „Atleisti“ tai yra kitais žodžiais pasakyti: „Aš tave myliu.“ „Aš tave myliu  tokį piktą, be kantrybės ir rėkiantį, ir kai man bus negera ir pridarysiu klaidų, tikiuosi, ir tu mane mylėsi ir atleisi.“

Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto.

Gelbėk mus nuo piktų žmonių kėslų ir kad aš pats toks nepasidaryčiau. Dažnas, kuris vengia bažnyčios atkerta, jog nėra ten ko veikt, nes nieko nepavogė ir nenužudė. Kartais mes prarandame budrumą ir nepastebimai pridarome klaidų: žodžiais, darbais ir apsileidimais. Prikalbame pagražinimų draugams ir joms, sutuoktiniui ir pasijaučiame gražesni. Kritikuojame, nors nieko panašaus patys nesame darę.

Aprėkiame vaikus už smulkmenas, nesėkmes, baimes ir stebimės,  iš kur toks liūdesys ar nepagarbus jų elgesys. Pasiduodame nuovargiui ir mūsų reikalavimai sau, jiems ir aplinkai darosi vis menkesni. Mes pasidarome pakantūs smurtui už sienos ir vagystėms. Mūsų nestebina žūtys ir didelės nelaimės. Mes tampame tolerantiški, bet iš tikro sakome: „Jei tu nesikiši į mano daržą, aš nesikišiu į tavo ir tada mudu sutarsime.“ Mes pasiduodame nuovargiui ir namuose nustojame kalbėtis ir pasakotis. Mums patogus televizorius ir kitos pramogos, nes tai nukreipia dėmesį ir mes galime pasislėpti savo vienatvėj.

Todėl melskimės, kad neprarastume budrumo, kad būtume šviesuliai kitiems, kai mums bus nelengva, šviesuliai ateis pas mus.