Kraunasi...

Dievo paguoda

 

Visiems kartais reikia paguodos. Mus supančių žmonių, Dievo. Kartais reikia nežemiško nuraminimo ir paguodos. Prašau Dievo apkabinti sunkią valandą, kai žmogaus pagalbos neužtenka. Kai mano vidiniame gyvenime vyrauja sumaištis ir niekur nerandu nusiraminimo, keliu žvilgsnį ir širdį į Dievą. Prašydama paguodos. Prašydama palaikymo ir užuovėjos. Sustoju akimirkai, įsiklausau į save, bandau pajusti nukreiptą Dievo žvilgsnį į mane – kupiną paguodos.

Daugiausia paguodos mes laukiame ir tikimės netekties valandą. Netekusi artimo, aš glaudžiuosi prie Dievo. Šią skausmo valandą vienas Dievas gali prisibelsti į mano širdį. Skausmas toks didelis, kad žmogiškasis žodis paskęsta neviltyje. Iš tos nevilties aš kreipiu žvilgsnį į Dievą. Skausmas nemažėja, bet mane apgaubia kažkokia nepaaiškinama ramuma ir pasitikėjimas Dievu. Jo pažadu, kad mano iškeliavęs artimasis yra Dievo parengtoje buveinėje.

Unsplash.com nuotrauka

Netekties valandą aš geriau suprantu kenčiantį Dievą. Jis leidžia tai man pajusti. Pajusti visą Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžių. Be šio išgyvenimo aš niekada nesuprasčiau kančios prasmės, savosios – taip pat. Netektis tarsi panaikina ribą tarp Dievo kančios ir mano skausmingų išgyvenimų. Mano širdis ištuštėja, nes joje tik netekties skausmas. O per tą skausmą ryškėja Dievo figūra, atsiskleidžianti šalia manęs. Dabar aš su visu savo skausmu esu arti Dievo, kuris mano neviltį pakeičia tikėjimu antgamtine tiesa.

Kartais mums reikia pagalbos ir kasdieniuose sunkumuose ar nesutarimuose. Kai kyla daugiau klausimų nei atsakymų, ateinu pas Dievą. Kai stoviu kryžkelėje ar dar blogiau – pasirenku ne tą kelią, prašau Dievo pagalbos, paguodos ir palaikymo. Kai paskęstu smulkmenose ir nematau esminių klausimų arba kai nebeužduodu jokių klausimų, arba nusuku ne ta vaga atsakiusi neteisingai – einu pas Dievą paguodos.

Ateinu pas Dievą išsiskyrusi su draugais, slegiama vienatvės ar apleistos būsenos jausmo. Išsiskyrimas su draugais yra lyg praradimas dalies savo gyvenimo istorijos. Tai lyg ištrynimas iš gyvenimo to artumo, kurį kažkada jautėme vienas kitam. Kitas čia nepakeis situacijos, nes vieta mano širdyje buvo skirta būtent tam asmeniui. Todėl į tą širdies vietą kviečiu Dievą, prašau Jo paguodos, prašau užgydyti atsiradusią žaizdą ir užpildyti ją. Kai priimu gyvenimą, koks jis yra, vadinasi, išgirdau Dievą. Pajutau Jo paguodą.

Melsdamiesi taip pat laukiame paguodos iš Dievo. Ir garbindami, ir prašydami. Užmezgę santykį su Dievu maldoje Jam atiduodame savo gyvenimą. Maldoje pajuntu Dievo paguodą, jeigu Juo pasitikiu. Klausdama maldoje, jeigu ir nesuprantu atsakymų, žinau, kad Tas, kuris mane sukūrė, ir pasirūpins manimi. Ir kasdienybėje, ir laimingomis akimirkomis, ir skausme. Malda yra ryšys su Dievu, kviečiantis su Juo pasilikti, Jį garbinti ir prašyti. Kaip būtų gera, kad malda būtų pramintas takelis Dievo link. Kad tai būtų įprotis, be kurio negalėčiau nei pradėti, nei užbaigti dienos. Kiekviena pastanga užmegzti su Dievu ryšį jau yra sielos paguoda. Priartėjimas prie Dievo meilės.

Prašau Dievą parašyti naują istoriją. Dievišką. Nes žinau, kad Jis rašo be klaidų. Toje istorijoje tikiuosi sulaukti Dievo paguodos, kad surasčiau Dievo Asmenį, tą vienintelį Draugą, kuriam niekas neprilygsta. Ir tuščia širdis tapo užpildyta, o aš užpildyta Dievo paguodos. Dievas ateina pas mane ir nekviečiamas, nes Jis žino, koks Jis man svarbus ir kad visko iš Jo tikiuosi. Jo palaimos. Jo artumo. Jo paguodos. Gyvenimo pilnatvės.

Dievas gelbsti mano vienatvėje. Kas begali paguosti vienišą žmogų – tik Dievo apsilankymas, nuolatinis Dievo buvimas šalia yra mano paguoda. Savo vienatvėje mintimis keliauju į Dievo karalystę nusiraminti. Sutikti Dievą, Kuris mane kalbina. Ar atsakysiu, priklauso nuo mano meilės. Vienatvėje visos mintys, jausmai yra be atsako. Nebendravimas sukelia tuštumos jausmą lyg būčiau pasiklydusi dykumoje.

Nesulaukusi žmogiško prisilietimo, kreipiuosi į Dievą, ieškodama ryšio ir pokalbio su Juo. Kalbuosi nieko neslėpdama, patikėdama Dievui savo paslaptis – norėčiau netikėtai Jį nustebinti, o Jis priima viską iš manęs, lyg pati sugebėčiau ką nors sukurti. Savo vienatvėje aš labiau įsigilinu į savo sielą. Žiūriu, kiek dar toli jai iki tobulumo. Man reikia Dievo palaikymo mano ieškojimų kelyje. Savo vienatvėje remiuosi tik Dievu, nes Jis mane niekieno nepastebėtą pastebėjo ir pakvietė pasilikti su Juo. Dievas dovanoja dovanas, kurių net nesitikėjau – per Jo gimimą ir nukryžiavimą, prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Dovanoja amžiną bendrystę, palikdamas mano apgailėtas kaltes už žinojimo ribų.

Dievas guodžia mane, kai gailiuosi nusidėjusi. Stiprina mane, kad ryžčiausi atnešti savo kaltes Tam, kuris gali atleisti. Gali paguosti. Nes dėl nuodėmių niekas kitas paguosti negali. Man reikia atleidimo, reikia paguodos, reikia patikinimo, kad viskas užmiršta. Nuodėmė atskiria mane nuo žmonių, o labiausiai nuo Dievo. Ieškau savyje gailesčio, jis, nors labai menkas, yra širdyje. Ir Dievas, atsižvelgdamas į tą menkutį mano gailestį, pasiryžimą nebenusidėti, panaikina nuodėmes, kartu mane paguosdamas. Kad su Dievu niekas neprarasta. Kad su Dievu gimstu kaip naujas žmogus.

Neturėčiau drovėtis prašyti Dievo paguodos. Neturėčiau bijoti Jo šauktis, nuklydusi nuo teisingojo kelio. Vis dažniau prisimindama Dievą, pajaučiu, pamatau nedidelių ženklų, kurie rodo, kaip arti tikslo aš esu. Kaip esu arti Dievo. Ir paguoda čia pat. Dievo paguoda, kuri nevilties minutę suteikia tvirtybės ir stiprina tikėjimą. Paguoda, ateinanti iš Dievo, ugdo mano asmenybę – jautrią ir mylinčią. Tada mano asmenybė brėžia naujus tikslus, naujus planus ir pati bando guosti verkiančiuosius ir nusivylusius. Aš guodžiu visus sutiktuosius, o Dievas guodžia mane. Lyg būčiau vienintelis Jo kūrinys. Lyg būčiau vienintelė tarp sutiktųjų, pažįstančių Dievą, ir sulaukusi Jo paguodos.

 

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-10-11

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2021 www.zarasuparapija.lt