Ar verta malda kreiptis į Tą, kuris geriau už mane žino, kad dabar esu pavargęs, neturiu nuotaikos melstis, esu užsiėmęs kitais dalykais, kad mano malda, jei ir prisiversiu melstis, bus formali bei nedėmesinga?

Tuo metu, kai, atrodo, kad Dievas kažkur pasislėpė, turbūt neverta paskubom pradėti skaityti, pavyzdžiui, litaniją ar kalbėti rožinį (beje, ši malda ne vienam yra padėjusi susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą), bet imti ir spontaniškai savais žodžiais kreiptis į Neregimąjį, kuris visada esti mumyse ir tobulai kiekvieną pažįsta. Jis negali dingti iš mūsų gyvenimo akiračio, nes mus myli labiau nei mes patys save.

Taigi reikia labai nedaug: tik prisiminti, kad tai, ką dabar mąstome ar nors darome, yra absoliučiai tikra – Dievas mus kiaurai mato visada geriau nei mes pajėgūs tai suvokti. Tada iškart viskas keičiasi: kai atsiduriame Jo akivaizdoje, įsijungia mūsų tikėjimo variklis, ir tuomet, jei pradėtume Jam skųstis dėl išgyvenamų neteisybių ir atlapaširdiškai bei su emocišku pakilumu klaustume: „Viešpatie, argi Tu nematai, kad mano širdis nebeatlaikys, tuoj gali sprogti dėl tos nepakeliamos naštos?“, – tai bus dejuojančiojo netobula malda, kuri neliks be atsako, nes jos dėmesio koncentracija yra maksimali.

Kodėl nenorime kalbėtis su čia ir dabar Esančiuoju? Pasak katekizmo, „dažniausiai ir slapčiausia pagunda yra tikėjimo stoka. Ji pasireiškia ne tiek atviru netikėjimu, kiek vyraujančiu dėmesiu kitiems dalykams. Kai pradedame melstis, tūkstančiai darbų ar rūpesčių, mūsų laikomų neatidėliojamais, pasirodo esą svarbesni; tai ir vėl momentas, kada paaiškėja, ką širdis labiausiai myli. Kartais mes kreipiamės į Viešpatį kaip į paskutinę atramą, bet ar tikrai tikime Jo pagalba?“

Žinodami, kad be tikėjimo negalėsime ne tik Jam patikti, bet ir su Juo maldingai draugauti, prisimename karaliaus Dovydo pavyzdį. Antai jis psalmių atodūsiais dažnai spontaniškai kreipdavosi į Visagalį ir sulaukdavo suraminimo… Negražbyliaudamas jis kartą atvirai išliejo Dievui savo širdį tokiais paprastais žodžiais: „Kodėl užmiršai mane? Kodėl, priešų engiamas, turiu liūdnas klajoti? Net kaulus man skauda, kai priešai tyčiojasi kasdien klausinėdami: „Kurgi tavo Dievas?“ (Ps 42, 10–11).

Kai palaipsniui apleidžiame dvasinio gyvenimo ugdymą, apninka apatija, kuri yra puikybės rafinuota apraiška, gesinanti pamaldumo dvasią. Tada žmogus nebenori melstis dėl to, kad tapo dvasiškai drungnas, ignoruojantis Dvasios įkvėpimus, pirmumą teikdamas savikliovai, o ne Apvaizdos planams… Jo ego užgožė iš maldos bei meditacijos kylantį Dievo artimumo potyrį, nes jam labiau patiko pataikauti sau, o ne tarnauti Tam, su kuriuo karaliavimas (2 Tim 2, 12) neturi lygių pasaulyje.

Kartais maldą užmirštame arba meldžiamės paviršutiniškai, nes sunkiai susirgome ar pernelyg prislėgė vos pakeliama rūpesčių našta. Tada mūsų pastangos pasimelsti (tiesa, malda dėl suprantamų priežasčių, matyt, bus išblaškyta) gali turėti nepaprastą vertę, nes nors patiriame tam tikrą kančią, vis tiek valingai kreipiamės į Tą, ant kurio delnų visi esame. Vien už šias pastangas dangus nebus nebylus… Net desperatiška malda Dievui niekada nėra niekinė.

Žinomas rašytojas Michelis Kvistas (Michel Quoist) pripažindamas bejėgiškumą meldėsi: (…) „Aš nekenčiu žmonių ir viso pasaulio; tai – iš apmaudo, nes negaliu jų mylėti… Žinau, kad yra džiaugsmas, – aš jį mačiau dainuojantį veiduose, bet, Viešpatie, aš negaliu išeiti, man patinka kalėjimas, nors sykiu juo bjauriuosi, nes mano kalėjimas – aš pats. Aš save myliu ir sykiu nekenčiu.“ Ir Viešpats jam atsiliepė: „Kodėl lieki savo paties kaliniu? Tu esi laisvas. Tai ne aš uždariau tavo duris ir ne aš galiu jas atidaryti; nes tu pats iš vidaus laikai jas užstūmęs.“

„Nenoras melstis – tikriausias ženklas, kad mums iš tiesų reikia maldos.“

Filme „Aš esu Gabrielius“ (šią pamokomą kino juostą galima pamatyti per YouTube anglų ir rusų kalbomis) vaizduojama, kaip vieno JAV Teksaso valstijos miestelio gyventojai save įkalino nusivylimo gyvenimu kalėjime. Jų išvaduoti iš dvasinio suspaudimo berniuko pavidalu buvo siųstas arkangelas Gabrielius. Jo išgydymai ir ypač platinami vadinamieji maldų kilimėliai miestelėnus pakeitė iš vidaus. Žmonės nesivaržydami suklaupdavo ant tų kilimėlių ir kreipdavosi į Dievą. Iš pažiūros, atrodo, kažkiek naivu, bet iš tiesų tai – veiksminga priemonė primenanti: „Žmogau, nesidrovėk ne tik klauptis prieš Tą, prieš kurį kiekvienas kelis suklumpa“ (Fil 2, 10).

Dvasinių dalykų žinovai pastebi, kad sunkesniu gyvenimu laiku netenkame noro melstis ir dėl to, jog į maldą žiūrime, kaip į savotišką ritualą ar į pareigą, kurią reikia įvykdyti. Bet tikrą ramybę vėl susigrąžinsime, kai maldą visų pirma vertinsime, kaip Dievo artumo ieškojimo priemonę. Yra teisingas posakis: „Nenoras melstis – tikriausias ženklas, kad mums iš tiesų reikia maldos.“

 

KUN. VYTENIS VAŠKELIS

bernardinai.lt