Kraunasi...

Apie galingą gėrio jėgą

 

Tekstas pirmąkart publikuotas 2014 m. sausio 15 d.

Kas kartą galima išvysti, kad žmonės, tarp jų ir krikščionys, internete prisikaupia pykčio. Jie pyksta ant blogų žmonių, galite neabejoti. Kartais piktinasi ištvirkėliais, kartais – didesniais piktadariais, žmogžudžiais ir, žinoma, politikais, kurių veiksmai yra didelių nelaimių priežastis.

Tai tokia natūrali reakcija į tuos bjaurius tipus, kad atrodo keista, kodėl Šventasis Raštas jos neskatina. O jis neskatina — Biblijoje daug perspėjimų dėl įtūžio ir pykčio. „Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda. Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę“ (Ps 37–8, 9).

Cathopic.com nuotrauka

Kokia teisinga reakcija į svetimą nuodėmę? Mes ją galime matyti iš Pranašo, kuris visai nepyksta ant nusidėjėlių – jis juos aprauda. „Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio, išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo. Be perstojo plūs mano akys ašaromis, nes VIEŠPATIES kaimenė yra genama į tremtį“ (Jer 13, 17).

Panašiai pasielgia ir apaštalas, kviesdamas korintiečius vengti nuodėmės, jis sako: „Jūsų akyse pasitvirtino tikro apaštalo žymės: kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai. kad kai vėl atvyksiu, mano Dievas nepažemintų manęs prieš jus ir man netektų apraudoti daugelio, kurie pirmiau buvo nusidėję ir dar nėra atgailavę dėl savo netyrumo, ištvirkavimo ir gašlumo darbų“ (2 Kоr 12, 21).

Ta reakcija atrodo keista ir net nepriimtina – mačo neverkia, jie trypia kojomis, tranko kumščiu į stalą ir spjaudo į monitorių. Įtūžis ir pyktis – pigus ir efektingas būdas pasijusti stipriam, ir – kas gerokai įdomiau – teisiam. Kodėl gi Pranašas ir apaštalas verkia?

Todėl, kad jie mato realų pasaulio vaizdą – jie mato, kad už tikras nelaimes, negandas baisiausia – tai nuodėmė. Iš tikrųjų kvaila pykti ir trokšti kokių nors nelaimių tam, kuris ir taip yra patekęs į didžiulę bėdą.

Gyvenimas prabėga greitai. Kai žmogui dvidešimt, jam atrodo, kad jam niekada nebus keturiasdešimties, kai jam keturiasdešimt, jis supranta, jog šešiasdešimt – jau ne už kalnų. Jeigu išgyvens iki to. O kiekvieną dieną, įsijungdami internetą, mes matome pranešimų apie kieno nors mirtį – eismo nelaimė, vėžys, širdis, nusikaltimas… Ir tik tinklalapio dienoraščiai lieka žmogaus paminklas, galima perskaityti žodžius, kuriuos jis pasakė būdamas gyvas.

Ir kalbos, ir (ypač) krikščioniška išmintis paskatina prisiminti mirtį – kas šiuolaikinėje kultūroje skamba šiurpiai. Viena vertus, mirties labai daug visuose ekranuose – ir tikros reportažuose iš katastrofų bei karų vietų, ir butaforinės – kine bei kompiuteriniuose žaidimuose, bet va, rimtai, ramiai pamąstyti apie mirtį nepriimta. Beje, prisiminti mirtį svarbu – tai būtina dėl teisingo požiūrio į gyvenimą. Tai, kaip aš pasielgsiu su kitu žmogumi, tas poelgis gali būti paskutinis – jam arba man. Komentaras, kurį parašiau kieno nors tinklaraštyje, gali būti paskutinis, ką sugebėjau jam pasakyti.

Susidūrus su šia realybe – mes visi mirsime – galima elgtis skirtingai, bet kvailiausia tai ignoruoti. Galima manyti, kad mirtis paprasčiausiai reiškia asmens egzistavimo pabaigą, visko išnykimą, net ne tamsą, ne miglą, apskritai nieko. Šis požiūris nelabai būdingas žmonijai apskritai – daugumoje pasaulio kultūrų vyrauja vienokie ar kitokie vaizdiniai apie pomirtinį gyvenimą – bet Europoje, ypač posocialistinėse šalyse, tikėjimas: „užkasa – piktžolės išauga“ – labai paplitęs.

Net kreipdamiesi į Dievą, mes vis dar esame veikiami tokio požiūrio. Taip būna – žmogus gali būti visiškai nuoširdus, įsitikinęs ateistas ir išsaugoti netgi ne savo pasaulėžiūros, o veikiau praktinio požiūrio į gyvenimą elementų, kurie perimti jo iš krikščioniškos tradicijos ir ateistiniame pasaulio paveiksle praranda atramą – pavyzdžiui, tikėjimą objektyviu moralės įstatymu, žmogaus orumu ir paskirtimi. Būna ir taip, kad žmogus visiškai nuoširdžiai tiki į Dievą, bet jo požiūryje į gyvenimą ir žmones dar daug ateizmo.

Todėl mums reikia kruopščiai apgalvoti: kuo tikime ir kas iš to seka, ir kaip perteikti tai, kokį matome pasaulį, artimuosius ir pačius save. Ir pradėti turbūt reikia nuo to, kaip vertiname savo ir svetimą nuodėmę. Viešpats jau seniai pateikė atsakymą tiems, kurie iki Dievo teismo nori savarankiškai išravėti rauges: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“ (Мt 13, 29, 30).

Mes visi mirsime, stosime prieš Dievo teismą ir sužinosime apie save tiesą – kuris nors iš mūsų pasieks begalinę meilę, džiaugsmą, rojaus taiką ir laisvę; kai kam durys, pro kurias jis atsisakė visą gyvenimą eiti, užsivers visam laikui. Ne dėl to, kad Dievas jo nemyli, o todėl, jog viskas, ką gali meilė padaryti tiems, kurie įgrimzdo į nuodėmę, – tai užbaigti blogį, kuris pačių pikčiausiųjų bus išgyvenamas kaip amžina kančia.

Ir Viešpats, ir apaštalai mokė, kad galima įgrimzti į nuodėmę ir žūti. Tai baisu? Tai daug baisiau nei jūs manote. Žmogui, kuris niršta ant nusidėjėlių, verta sudrebėti nuo tos minties — pragaras realus, ir mes abu – aš ir nusidėjėlis, ant kurio aš taip nirštu, esame ten pakeliui. Tiksliau, su ta bjaurybe dar ne visai aišku – dažniausiai tai paveikslas, sukurtas iš interneto pranešimų, mes nežinome, koks tas žmogus, o ir apskritai svetima sutemų siela. O štai šitas kunkuliuojantis įniršis ir neapykanta, kuri nori žudyti, bet negali pasiekti, todėl išsilieja piktais žodžiais – tai jau aiškus skambutis iš pragaro.

O jeigu tas, kurio aš piktinuosi, iš tikrųjų žmogus piktas ir nusikaltėlis – jis gali padaryti kai ką neapsakomo baisaus, tai vienintelė teisinga reakcija į tai – jį apraudoti.

O kaip tada pasipriešinti blogiui? Pagalvokime, ar daug blogio buvo išnaikinta išliejant įsiūtį internete? Ir apskritai – ar mes tikime Dievo pergale prieš blogį, Jo teisingu teismu? Gal verta pagalvoti apie tai, kaip įvykdyti tas pareigas – šeimai, darbui ir artimiausiai aplinkai, kurioms Dievas būtent mane ir įpareigojo?

Mes visi mirsime – aš, jūs, nusidėjėliai, kurie mus taip stipriai erzina, ir visi ateisime į Teismą. Jei išmoksime gyventi tai nuolat suvokdami, mūsų gyvenimas taps daug taikesnis, ramesnis ir net laimingas. Taip, būtent laimingas – žmogus, kuris verkia, laimingesnis už tą, kuris širsta.

 

Straipsnio autorius – teologas, publicistas, žurnalo „Foma“ apžvalgininkas

Pagal www.foma.ru parengė Michalina Bočiarova

 

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-09-05


© 2021 www.zarasuparapija.lt