Teksto autorius kunigas Edmundas Waldsteinas yra Šventojo Kryžiaus (Heiligenkreuz) cistersų vienuolyno Austrijoje vienuolis, teologijos dėstytojas, rašantis Bažnyčios socialinio mokymo ir kitais klausimais, aktyvus tinklaraštininkas.

Mano bičiulė, jauna motina, nesenai manęs paklausė apie maldą. Nejau dauguma mūsų maldų yra kvaili ir beprasmiški prašymai? Ji prisiminė, kaip, kartą automobilyje kartu su rakteliais užtrenkusi ir savo vaikus, ėmė melsti: „Dieve, prašau padaryk, kad mano vyras kuo greičiau atvažiuotų, kad aš galėčiau pasirūpinti savo klykiančiais kūdikiais.“ Akivaizdu, kad vyras negalėjo atvykti greičiau nei leido automobilis, greičio apribojimai ir apskritai kūnų judėjimo prigimtis. Tad kam Dievo to prašyti? Ar tai nėra tik niekam tikęs tauškimas?

Kaip reikėtų į tokį klausimą atsakyti? Be abejo, sutinku, jog meldžiantis gali būti pasakoma daug kvailysčių. Malda prasideda nuo beprasmiškų ir kvailų prašymų, nes „mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Visgi malda yra kelias, taigi kvaili ir beprasmiški prašymai gali būti žingsnis gilesnės maldos link. Šv. Tomas Akvinietis lygina maldą Dievui su ko nors prašymu iš kitų žmonių. Kai kito žmogaus prašome, siekiame perteikti, ko mes norime (1), tuomet palenkti jo širdį, kad jis norėtų mums suteikti, ko norime (2), ir tai rodo, kad tarp mūsų jau yra kažkokia draugystė (3). Bet Dievas iš anksto žino, ko norime, jau prieš mus sukurdamas nusprendė mums visa tai suteikti.

Nepaisant to, Dievas nori tai, ko prašome, suteikti per maldą, kuri mus paruošia tinkamai tai iš Jo priimti. Tad malda, kuria siekiama ką nors iš Dievo gauti, besimeldžiančiam žmogui yra būtina, kad jis suprastų savo trūkumus ir norimo dalyko trokštų karštai ir pamaldžiai. Malda mus paruošia priimti Dievo dovanas ir tuo būdu pagilina mūsų draugystę su Juo.

„Bet kai mes medžiamės Dievui, pati malda, kuria kreipiamės, mus su Juo suartina, nes mūsų sielos pakyla Dievo link  ir su Juo bendrauja dvasiniame intymume, Jį garbina dvasioje ir tiesoje. Dėl to kuo labiau augame maldoje, tuo labiau ji mus formuoja ir nukreipia mūsų troškimus.“ (Šv. Tomas Akvinietis)

Kaip moko šv. Tomas Akvinietis, interpretuodamas „Tėve mūsų“, ši malda nukreipia mūsų troškimus. Tai yra, ji mus moko sąmoningai trokšti to, kam nuo pat pradžių buvo sukurtos mūsų širdys.

Pirmiausia, malda mus moko trokšti galutinės priežasties ir visų dalykų tikslo – garbinti Dievo vardą. Tuomet ji ugdo trokšti galutinio tikslo („teateinie tavo karalystė“), ir  priemonių, kurios į šį tikslą veda. Meldžiame tiesioginių priemonių – būtent, kad vykdytume Jo valią („teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“), o po to ir netiesioginių – visko, kas mums padeda kelyje galutinio tikslo link („kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“). Omenyje turima tiek antgamtinė pagalba (sakramentai, ypatingai Eucharistija), tiek žemiška  (kasdienė duona ir visa, kas palaiko gyvybę ir įgalina mus dorai gyventi). Būtent toks buvo mano bičiulės prašymas: kad jos vyras kuo greičiau atvyktų ir padėtų išgelbėti vaikus. Gerai yra melsti pagalbos laikinuose dalykuose tol, kol jie nukreipti tikrosios savo ir kitų laimės link. Galiausiai, maldoje esame mokomi trokšti, kad būtų pašalintos visos kliūtys,  trukdančios kelyje į galutinį tikslą: nuodėmė, pagundos ir visokie kitokie paklydimai.

Tėvas Herbertas McCabe OP sakydavo, jog būtina melsti to, ko iš tiesų trokšti, tam, kad nuo savęs nenuslėptum savo troškimų. Mes labai dažnai maldoje išsiblaškome, nes nuslepiame ir nebeatpažįstame to, ko iš tikrųjų norime. Jei dvasinio gyvenimo pradžioje mūsų troškimai dažnai yra kvaili ir beprasmiški, mūsų malda taip pat yra kvaila ir tarsi beprasmė. Bet Dievas perkeis troškimus tų, kurie ištvermingai melsis toliau. Ir kuo labiau jie bus perkeisti, tuo labiau kvailumas ir beprasmiškumas duos kelią tikram santykiui – bendrystei su Dievu:

„Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.“ (Rom 8:22-27)

Kuo labiau Dievas pakylės ir nutyrins mūsų maldą, tuo labiau dalyvausime Jo amžinojo Sūnaus gyvenime. Kaip yra rašęs tėvas Herbertas McCabe knygoje „God Matters“ (liet. „Dievas svarbus“):

„Maldoje mes prieš Dievą stovime ne kaip kūrinys prieš kūrėją, bet kaip Sūnus prieš Tėvą. Kalbant iš esmės, malda yra malda ne dėl to, kad kaip kūriniai gauname iš Tėvo tai, ko stokojame, bet dėl to, kad kaip Sūnus amžinai iš Tėvo gauname savo būtį.“

Dėl to aš savo bičiulei parašiau, kad ji turi pakęsti savo kvailus ir beprasmiškus prašymus. Dievas ją myli labiau nei ji myli savo vaikus. Kaip ji yra kantri jų vaikiškam kvailumui, taip ir Dievas yra jai kantrus, ir ją ves mažais žingsneliais į vis gilesnę maldą, kuri perkeis jos gyvenimą.

Pasikliauti vaizduote, galvojant apie Dievą, gali būti pavojinga. Dievas yra nekintantis ir nepaveikiamas būties vandenynas. Jis neturi nė vieno iš kūrinijos trūkumų. Ir vis dėlto palyginimą tarp Dievo meilės ir tėvų meilės savo vaikams pabrėžė pats Viešpats sinoptinėse evangelijose. Jis pats apeliuoja į mūsų vaizduotės galią, kad tėvų meilės kontekste nušviestų maldos prigimtį. Evangelijoje pagal Matą jis kalba apie gerus daiktus, kuriuos net mes, nelabi kietaširdžiai kūriniai, duodame savo vaikams:

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.“ (Mt 7, 7-11)

Kaip mes duodame gerų daiktų savo vaikams, taip ir Dievas suteiks mums, Jo vaikams, gerų daiktų. Paralelinė ištrauka Evangelijoje pagal Luką nesako, jog Dievas mus duoda gerų daiktų, Jis duoda Šventąją Dvasią:

„Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“ (Lk 11, 11-13)

Pirmoji dovana, kurią tėvai dovanoja vaikams, yra meilė. Būtent dėl to, jog myli savo vaikus, jie dovanoja visus kitus gerus daiktus. Būtent dėl to, jog jie myli savo vaikus, jie neduoda gyvatės ir skorpiono, jie duoda duonos ir kiaušinių. Šventoji Dvasia yra amžina Tėvo ir Sūnaus meilės raiška. Ji yra tarsi begalinis meilės ženklas, išreiškiantis vienatinį ir amžiną meilės veiksmą, kuris yra paties Dievo gyvenimas. Suteikdamas Šventąją Dvasią, Tėvas mums duoda savo meilę. Būtent dėl to, kad mus myli, Tėvas teikia savo meilę. Būtent dėl to, kad mus myli, Dievas mums duoda kiekvieną gerą daiktą. Būtent dėl to, kad mus myli, jis padaro mus panašius į Sūnų, savo dieviškojo grožio, gerumo ir tiesos atvaizdą.

Būtent dėl savo meilės jis teikia net ir laikinas gėrybes, kurios mus sustiprina ir įgalina gyventi dievišką gyvenimą. Būtent suteikdamas Šventąją Dvasią Dievas atsako į visus mūsų prašymus ir net maldą kaip tokią. Kaip sako t. McCabe, maldoje mes esame lyg  apsėsti Šventosios Dvasios. „Kiekviena mūsų malda yra, labai griežtai kalbant, Dvasioje ir tiesoje. Melstis reiškia būti perimtam, apsėstam Šventosios Dvasios, kuri yra gyvenimas tarp Tėvo ir Sūnaus esančios meilės.“

Tikroji Dievo dovana, kurios mūsų širdys iš tiesų trokšta, yra Šventoji Dvasia.

 

Kun. Edmund Waldstein

Vertė Milda Vitkutė

bernardinai.lt