Senieji keliai niekur nebeveda. Reikalinga nauja kryptis. Naujųjų kelių dar nesuradau – blaškausi nebežinodama, kur eiti. Malda man padės surasti naująjį kelią. Kreipimasis į Dievą turėtų būti pirmasis mano tikslas norint atsinaujinti dvasia. Norint pasiekti Dievo artumą. Norint sustiprinti santykį su Juo. Per maldą užmegztas ryšys su Dievu perkeičia mano sielą.

Gyvenimas eina savo vaga, nepataikaudamas, pasiūlydamas vis naujų iššūkių. Kartais aš pavargstu, pasimetu, nusiviliu, aplanko liūdnos mintys. Atrodytų, niekas manęs nuraminti nebegali. Tada prisimenu maldą. Melsdamasi sulaukiu paguodos. Širdis nuraminta. Per maldą priartėju prie Dievo. Per maldą galiu geriau suprasti ir priimti Dievo valią. Dažnai stoviu kryžkelėje tarp pasirinkimų ir neramu širdyje. Nenoriu suklysti. Nenoriu išduoti Dievo savo neteisingu pasirinkimu. Todėl meldžiuosi. Meldžiuosi sudėdama savo nežinojimą, abejones, baimes į maldą. Maldą Viešpačiui, kuris niekada nenusuko savo žvilgsnio nuo pavargusios sielos. Malda atveda pas Dievą – ji yra kreipinys į dangiškąjį Tėvą. Tas, Kuris išklauso ne kaip aš noriu, o dieviškai. Malda suranda ryšį su antgamtiniu gyvenimu.

Dažnai aš vaikštau sunkia širdimi – nuodėmės slegia ir tolstu nuo Dievo. Malda yra priemonė rasti jėgų atsikratyti savo naštos. Tokios nereikalingos ir slegiančios. Malda sakau, kad renkuosi Dievo kelią. Kad renkuosi ateitį su Dievu. Kad renkuosi Dievo valią. Dievas nenori nuodėmės. Kad geriau pažinčiau savo sielą, gerai atlikčiau sąžinės sąskaitą – meldžiuosi. Malda yra mano vedlys prie klausyklos langelio. Bandydama įsigilinti į sielos slėpinius kreipiuosi į Šventąją Dvasią malda, prašydama įkvėpimo prisikelti. Atrandant savyje ir išpažįstant nuodėmes. Nuodėmė smukdo, malda kelia. Kiekvieną kartą, kai bandysiu įsigilinti, kur nuodėmė prasideda, kaip mane užvaldo, kur mane veda, maldoje ieškosiu atsakymų ir sustiprinimo. Malda yra ginklas ir kovojant su piktosios dvasios pagundomis. Kovoje su nuodėme malda – pirma pagalba. Dažnai melsdamasi būnu nesusikaupusi ar neteikiu maldai tinkamos reikšmės, tačiau nesimelsdama aš nebeturiu atramos, ir nuodėmė mane nugali. Kad nuodėmė nelaimėtų, turiu nepaliauti melstis ir kviesti Dievą mane apšviesti ir saugoti. Ir išmokyti garbinti.

Dievo garbinimas yra pirmoji mano pareiga Jam. Kai Dievą pasirenku ir Jam meldžiuosi, visas Dangus meldžiasi kartu. Garbina. Garbinu Dievą, nes Jam jaučiu pagarbą, dėkingumą, taip išreiškiu pasitikėjimą Dievu. Dievą pasiekiu malda – ji yra mano ryšys su Juo, kad galėčiau išreikšti pripažinimą. Nusilenkiu Jo didybei ir begalinei išminčiai. Meldžiuosi vis stebėdamasi Dievo meile žmogui. Malda sakau, kad atiduodu garbę ir šlovę Dievui ir visko tikiuosi iš Jo. Prašau atleidimo, palaiminimo ir malonių. Dievas yra vienintelis Asmuo, Kurio buvimas man yra palaima. Toje palaimoje aš pailsiu, slepiuosi nuo negandų ir semiuosi jėgų bei įkvėpimo. Įkvėpimo garbinti. Įkvėpimo dėkoti.

Maldą Dievui pasirenku norėdama Jam padėkoti. Tai turėtų būti savaime suprantama. Bet dažnai Dievui padėkoti užmirštu ar neteikiu tam reikšmės. Neteikiu reikšmės, lyg Dievas būtų atsitiktinis mano gyvenime, lyg nuo Jo niekas nepriklausytų. Pati nesuprantu savo nedėkingumo, savo kietos širdies. Mano širdis prisipildytų dėkingumo, jeigu aš nuoširdžiai ir nuolankiai melsčiausi. Dėkingumas Dievui yra brandžios asmenybės bruožas. O malda dar labiau ugdo mano asmenybę. Malda Dievui padeda ten, kur jau niekas negali padėti. Malda veda pas Dievą – per garbinimą, dėkingumą ir besąlygišką atsidavimą. Kai širdis pavargsta – malda ją atgaivina. Tampu jautresnė, labiau suprantanti artimą, geriau jaučianti Dievą. Nesimelsdama apiplėšiu save. Nesimelsdama aš lieku viena visoje visatoje. Nesimelsdama aš lyg neigiu antgamtinį gyvenimą. Ryšį su juo. Su Dievu.

Būna laikas, kai mano širdis tampa tuščia. Kad ir ką veikčiau, kad ir kokių užsiėmimų ieškočiau, jos niekas neužpildo. Mano širdis pavargusi ir apleista. Niekas nepadeda. Sunerimusi širdis ieško išeities. Ir aš prisimenu, kad galiu kreiptis į Dievą. Malda. Lūpos ir širdis kartoja maldą su viltimi atgyti. Rasti prasmę. Užmegzti naują ryšį su Dievu. Į mano tuščią širdį krenta maldos žodžiai augindami mylinčią mano asmenybę. Mylinčią Dievą ir artimą. Tada širdyje telpa visi pasauliai – ir matomas, ir nematomas – Dievo apsilankymas.

Kai nesimeldžiu, tai lyg slepiuosi nuo Dievo. Gal bijau, kad Jis nepaprašytų. Bijau, kad neprimintų, jog turiu vykdyti Dievo valią. Kad pajėgčiau ją vykdyti – meldžiuosi. Daug meldžiuosi. Nes be maldos Dievo valios ne tik kad neįvykdysiu, bet ir jos nepažinsiu. Maldoje vis klausiu, ką turėčiau padaryti, ko atsisakyti, ką pasirinkti. Neapsirikti padės malda. Ji vienintelė nukreipia teisingo sprendimo link. Per maldą Dievas mane nustebina. Tuomet, kai nejučia aš patiriu ramybę – Dievas priartėja. Ta Dievo dovanota ramybė ateina per maldą. Kitaip širdies ramybės nerasiu.

Maldoje būnu visokia: ir išsiblaškiusi, ir susikoncentravusi į save, savo prašymus. Norėčiau pakeisti tokią būseną, jei gyvenime man būtų leista ką nors tik vieną pasirinkti – pasirinkčiau maldą. Kai nieko nebesitikiu – belieka malda. O tai yra labai daug. Dievas sakė melstis ir nepaliauti. Ir aš meldžiuosi – džiaugsmo ir skausmo akimirkomis, neviltyje ir viltyje, apimta ilgesio ar liūdesio. Kai nebeturiu jokios atramos. Kai nebesulaukiu iš niekur pagalbos. Per maldą ateinu pas Dievą. Ir Dievas pas mane.

 

Virginija Adomonytė

Šaltinis: bernardinai.lt