Ti­kė­ji­mas ne­tu­ri pa­klau­sos

Ti­kė­ji­mas tu­ri pa­klau­są, itin ge­rą pa­klau­są – ti­kė­ji­mas ap­skri­tai, ti­kė­ji­mas kaip nuo­sta­ta, ti­kė­ji­mas kaip po­zi­ty­vu­sis mąs­ty­mas, ti­kė­ji­mas ti­kė­ji­mu. Taip pat ge­rą pa­klau­są tu­ri ir dau­gy­bė keis­tų nau­jų ti­kė­ji­mų – ti­kė­ji­mas kul­tais, ti­kė­ji­mas NSO, ti­kė­ji­mas tarpžemy­ni­nė­mis ba­lis­ti­nė­mis ra­ke­to­mis, ti­kė­ji­mas jė­ga, ti­kė­ji­mas se­no­vės ast­ro­nau­tais, ti­kė­ji­mas ast­ro­lo­gi­ja – ti­kė­ji­mas iš es­mės bet kuo. Mū­sų am­žius ne­įti­kė­ti­nai pa­tik­lus.

Vei­kiau­siai taip yra to­dėl, kad „gam­ta ne­pa­ken­čia tuš­tu­mos“, ir dva­si­nės, ir fi­zi­nės. Šių lai­kų Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja yra pa­si­ren­gu­si pa­ti­kė­ti be­veik vis­kuo, kad tik už­pil­dy­tų pas­ta­rų­jų ke­tu­rių nu­krikš­čio­ni­ni­mo am­žių pa­lik­tą tuš­tu­mą. Esa­me nu­si­grę­žę nuo sa­vo pa­mes­to my­li­mo­jo, Se­no­jo Die­vo, ir pa­si­ren­gę pul­ti į bet ku­rio pa­si­tai­kiu­sio nau­jo die­vo glė­bį.

Ga­lų ga­le Se­na­sis Die­vas ne­tu­ri pa­klau­sos, nors dažnai yra kal­ba­ma apie re­li­gi­nius at­gi­mi­mus. Pa­ly­gin­ki­te 1990 me­tus ne su 1980-ai­siais, o su 1280-ai­siais, ir su­pra­sit, apie ką kal­bu. Bri­tai, šiuo klau­si­mu ne to­kie šališki kaip mes, ame­ri­kie­čiai, mū­sų lai­ką jau va­di­na „po­krikš­čio­niš­ką­ja era“.

Ko­dėl? Ko­dėl pro­duk­tas ne­tu­ri pa­klau­sos? Mi­li­jo­nai krikš­čio­ny­bės „pre­ky­bos agen­tų“ ke­lis pas­ta­ruo­sius am­žius kė­lė šį klau­si­mą, mė­gin­da­mi ras­ti „par­da­vi­mų nuos­mu­kio“ prie­žas­tį. Ga­li­mi tik du at­sa­ky­mo va­rian­tai: ar­ba pa­sau­lis pa­si­kei­tė, ar­ba pa­si­kei­tėm mes. Kuris iš jų?

Ar dan­go­rai­žiai, ato­mi­nės bom­bos ir kom­piu­te­riai kaž­ko­kiu bū­du su­men­ki­no ti­kė­ji­mą Die­vu? Ar vi­sa­tos am­žiaus, sme­ge­nų struk­tū­ros ir ge­ne­ti­nio ko­do at­ra­di­mai pa­nei­gia vi­sa­tos, sme­ge­nų ir ge­ne­ti­nio ko­do Kū­rė­ją? Vei­kiau­siai per­mai­nos yra iš­ti­ku­sios ne pa­sau­lį, o mū­sų po­žiū­rį į jį. Sa­vo pa­sau­lį kei­čia­me iki jam mus pa­kei­čiant; mū­sų pa­sau­lio po­ky­čiai ra­do­si ne iš an­ge­lų ar vabz­džių, o iš mū­sų. Jei jie mus kei­čia, per juos sa­ve kei­čia­me mes pa­tys. Tad no­rė­da­mi iš­si­aiš­kin­ti, ko­dėl Die­vas ne­tu­ri pa­klau­sos, pri­va­lo­me pa­žvelg­ti į sa­ve – į psi­cho­lo­gi­ją, o ne fi­zi­ką.

Ko­kias žmo­giško­jo var­to­to­jo reik­mes pa­ten­ki­na die­viška­sis pro­duk­tas? Ko­kias žmo­giško­sios pri­gim­ties duo­bes užly­gi­na ti­kė­ji­mas?

Juk mums rei­kia ži­no­ti tie­są. No­ri­me gy­ven­ti tik­ra­me pa­sau­ly­je, ne kaž­kie­no fan­ta­zi­jos vai­siu­je. Ti­kė­ji­mas pre­ten­duo­ja į die­viš­ką­jį ap­reiš­ki­mą to, kas tik­ra. Ar šiuo at­žvil­giu ti­kė­ji­mas yra mus nu­vy­lęs? Ar jo dog­mos pa­si­ro­dė esan­čios klai­din­gos? Ar jis in­te­lek­tu­a­liai žlu­gęs?

Aiš­ku, kad ne. Baž­ny­čios su­vo­ki­mas apie jos „ti­kė­ji­mo de­po­zi­tą“ pa­si­pil­dė, o ne su­ma­žė­jo; jis įspū­din­gai pa­gi­lė­jo. Tarp Jė­zaus ir mū­sų yra Pau­lius, Au­gus­ti­nas, To­mas Ak­vi­nie­tis, Pa­ska­lis (Pa­scal), Nju­me­nas (New­man), po­pie­žiai – re­gi­me di­džiu­lį tiek mis­ti­nio Kris­taus Kū­no, tiek Baž­ny­čios sa­vi­vo­kos au­gi­mą, in­te­lek­ti­nės sfe­ros pa­žan­gą, o ne re­gre­są.

Ant­ro­ji sfe­ra yra mo­ra­li­nė, o ant­ras žmo­gaus po­rei­kis – ge­ru­mas. O kaip­gi šis ti­kė­ji­mo as­pek­tas – mo­ra­lu­mas, šven­tu­mas, prak­ti­ka­vi­mas? Čia taip pat esa­ma di­džiu­lės pa­žan­gos; tarp Jė­zaus ir mū­sų yra mi­li­jo­nai ži­no­mų ir ne­ži­no­mų šven­tų­jų, ku­rių gy­ve­ni­mas yra net­gi dar di­des­nė ti­kė­ji­mo re­kla­ma nei di­džių­jų te­olo­gų min­tys.

Ta­čiau esama ir tre­čio žmo­gaus po­rei­kio – džiaugs­mo. Štai čia ir glū­di nu­si­vy­li­mas. Kol mū­sų in­te­lek­ti­niai ir mo­ra­li­niai Die­vo ir Dan­gaus įvaiz­džiai da­rė­si vis la­biau ger­bia­mi ir pa­trauk­les­ni, mū­sų gro­žio, šlo­vės, nuo­sta­bos, pa­gar­bios bai­mės, di­dy­bės ir trium­fo po­jū­čiai sil­po. Pas­ta­rą­sias sa­vy­bes sie­ja­me vei­kiau su vi­du­ram­žiais, o ne su mo­der­niai­siais lai­kais. Pa­našu, kad to­bu­lė­jant krikš­čio­nių pro­tui ir va­liai, krikš­čio­nių šir­dis ir vaiz­duo­tė ne­to­bu­lė­jo. Mū­sų Die­vo ir Dan­gaus įvaiz­džiai sto­ko­ja džiaugs­mo.

Tai at­sklei­džia pa­pras­tas si­lo­giz­mas. Pa­klau­są tu­ri vis­kas, kas sto­ko­ja džiaugs­mo. O Ti­kė­ji­mas pa­klau­sos ne­tu­ri. Tai­gi ti­kė­ji­mas tu­rė­tų ne­at­ro­dy­ti džiu­gus.

At­vi­rai sa­kant, man la­bai ne­pa­tin­ka pra­žū­ties pra­na­šo vaid­muo. Ta­čiau ne­tu­rė­tu­me šū­kau­ti: „Vis­kas ge­rai! – Vis­kas ge­rai!“ – nors nė­ra ge­rai, – ar­ba „Džiaugs­mas! Džiaugs­mas!“ – nors nė­ra jo­kio džiaugs­mo. Bu­vau pri­trenk­tas, kai re­dak­to­rius man pa­siū­lė šią kny­gą pa­pil­dy­ti sky­riu­mi, ku­ria­me pri­min­čiau, jog Dan­gaus džiaugs­mą pa­tir­ti ga­li­me jau čia, že­mė­je. „Bet juk tai bū­tų vi­siš­ka ba­na­ly­bė, – prieš­ta­ra­vau, – ar­gi kiek­vie­nas krikš­čio­nis to ir taip ne­ži­no? Kam gaiš­ti lai­ką ir pa­sa­ko­ti tai, kas žmo­nėms ir taip ži­no­ma?“

„Nes jie to nežino.“

„Ab­sur­das! Taip ne­ga­li bū­ti“ (daž­nai bū­nu la­bai nai­vus ir ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, ko­kioms kvai­lys­tėms žmo­nės pa­si­duo­da).

„Ne­ti­ki? Ap­si­dai­ryk ap­lin­kui. Pa­si­kal­bėk su pa­pras­tu krikš­čio­ni­mi. Ap­si­lan­kyk baž­ny­čio­se. Ar ma­tai džiaugs­mą? O juk vi­si tai ži­no, ar ne taip?“

Su­pra­tau, ką jis no­ri pa­sa­ky­ti. Su­ras­ti džiu­gų krikš­čio­nį yra taip ne­įpras­ta, kad to­kį ap­ti­kę, jo raš­tų an­to­lo­gi­ją pa­va­di­na­me „Džiaugs­min­gas krikš­čio­nis“ bū­tent to­dėl, kad tuo jis la­bai ski­ria­si nuo ki­tų.

Kai ap­si­dai­rau ap­lin­kui – ne­ga­na to, kai pa­žvel­giu į sa­vo vi­dų, – ma­tau to­kią ab­sur­diš­ką džiaugs­mo sto­ką, kad at­ro­do, jog Ge­ro­ji Nau­jie­na nie­ka­da ne­bu­vo pa­skelb­ta. Mums įpras­ta krikš­čio­ny­bė to­kia: „Die­vas yra ir my­lėk sa­vo ar­ti­mą.“ Tai nė­ra Ge­ro­ji Nau­jie­na; iš tie­sų tai nei ge­ra, nei blo­ga nau­jie­na, o tie­siog var­ga­na ba­na­ly­bė, ne­pa­aiš­ki­na­mai api­pin­ta trans­cen­den­ti­ne mis­ti­fi­ka­ci­ja. Bū­tent apie tai „Krikš­čio­ni­jos puo­li­me“ kal­ba Kier­ke­goras:

Mums įpras­tą krikš­čio­ny­bę no­rė­čiau pa­ly­gin­tu su Nau­juo­ju Tes­ta­mentu, kad pa­ma­ty­čiau, kaip jie de­ra tar­pu­sa­vy­je. Jei ta­da pa­aiš­kės, jei aš ar kas ki­tas ga­lės įro­dy­ti, kad ji aki­vaiz­džiai de­ra su Nau­juo­ju Tes­ta­mentu, ta­da su di­džiau­siu džiaugs­mu jai pri­tar­siu. Bet vie­no da­ly­ko ne­da­ry­siu, ne­da­ry­siu už nie­ką pa­sau­ly­je. Nei jė­ga, nei gud­ru­mu ne­mė­gin­siu su­kur­ti įspū­džio, kad mums įpras­ta krikš­čio­ny­bė ir Nau­jo­jo Tes­ta­mento krikš­čio­ny­bė yra vie­no­dos.

Vie­nas di­džiau­sių Nau­jo­jo Tes­ta­mento krikš­čio­ny­bės ir „mums įpras­tos krikš­čio­ny­bės“ skir­tu­mų yra pa­tra­kęs, to­ta­lus pir­mo­sios džiaugs­mas, džiaugs­mas, kai kan­ki­niai ima gie­do­ti gies­mes, ir vi­siškas džiaugs­mo ne­bu­vi­mas ant­ro­jo­je. Pa­sa­ko­ja­ma, kad vie­nas an­glų vi­ka­ras, ko­le­gos pa­klaus­tas, ko ti­ki­si po mir­ties, at­sa­kė: „Na, jei jau pra­bi­lom apie tai, ma­ny­čiau, kad įženg­siu am­ži­non pa­lai­mon, bet tik­rai ne­no­rė­čiau kal­bė­tis to­kio­mis sle­gian­čio­mis te­mo­mis.“

Jei jau pats džiaugs­mas yra sle­gian­tis, tai ka­da džiaug­tis? „Jei ta­vy­je esan­ti švie­sa tam­si, tai ko­kia bai­si to­ji tam­sa!“ – „Jei drus­ka iš­si­dvok­tų, kuo gi ją rei­kė­tų pa­sū­dy­ti?“

Kaip su­si­grą­žin­ti džiaugs­mą? Čia ne­ga­li bū­ti jo­kios gud­ry­bės, me­to­do ar tech­ni­kos. Tie­siog pa­žvel­kim į re­a­ly­bę. Džiaugs­mas nė­ra kaž­kas, ką ga­lė­tum su­kel­ti, su­gal­vo­ti ar steng­tu­meis gau­ti. Jis yra. Vi­sų pir­ma jis nė­ra žmo­giš­kas jaus­mas, bet die­viš­ka re­a­ly­bė, ne že­miš­kas at­ei­ties tiks­las, bet esa­mas Dan­giška­sis lai­mė­ji­mas. O Dan­gaus Ka­ra­lys­tė nu­žen­gė į že­mę. Tai yra Ge­ro­ji Nau­jie­na.

Kris­tus yra at­ėjęs Die­vas ir Jis yra Džiaugs­mas. Mū­sų Die­vas yra ir Jah­vė, Ju­pi­te­ris, Džiaugs­mo Die­vas. Die­vas yra dau­giau nei vi­si die­vai, ne ma­žiau – vis­kas, ką tik žmo­gaus pro­tas yra įsi­vaiz­da­vęs, vis­kas, ko tik žmo­gaus šir­dis yra troš­ku­si, ir dar dau­giau. Jis tik­rai ne mažiau links­mas ne­gu Ju­pi­te­ris. Džiaugs­mas kun­ku­liuo­ja ir lie­ja­si per kraš­tus Die­vo šir­dy­je, re­a­ly­bės šir­dy­je. Die­vas yra trykš­tan­ti džiaugs­mo ver­smė, vul­ka­ni­nis džiaugs­mo iš­si­ver­ži­mas, tri­li­jo­nai de­gan­čių džiaugs­mo sau­lių, džiaugs­mas, ku­ris vi­siš­kai pa­kei­čia mū­sų šir­dį, jei pa­lie­čia­me bent la­še­lį iš jo iš­ta­kų. Jis yra džiaugs­mas, ku­ris pri­pil­do mū­sų šir­dis mei­lės ir il­ge­sio, vos tik pa­jun­ta­me jį žmo­giš­ko­je mei­lė­je ar pa­ma­to­me jo še­šė­lį gam­tos gro­žy­je, ar iš­girs­ta­me jo to­li­mą ai­dą nuo­sta­bio­je mu­zi­ko­je. Net­gi čia, mir­ties še­šė­lio slė­ny­je, koks yra mū­sų gy­ve­ni­mas, mus pa­sie­kia jo spin­du­liai:

Blan­kūs ir to­li­mi re­zul­ta­tai tų ener­gi­jų, ku­rias Die­vo kū­ry­bos džiu­ge­sys įdie­gė ma­te­ri­jo­je, Jam ku­riant pa­sau­lius, yra tai, ką da­bar va­di­na­me fi­zi­niais ma­lo­nu­mais. Ta­čiau net­gi ši­taip per­koš­tų ne­pa­jė­gia­me jų kon­tro­liuo­ti. Tad kas bū­tų, jei pa­ra­gau­tu­me jų pa­čio­se jų iš­ta­ko­se, jei net iš to­li mus pa­sie­kian­ti jų sro­vė mus ši­taip pa­vei­kia? Ta­čiau bū­tent tai, ti­kiu, mū­sų ir lau­kia.Vi­sas žmo­gus gers džiaugs­mą tie­siai iš džiaugs­mo ver­smės.

Tai yra Ge­ro­ji Nau­jie­na. Dvi „mums įpras­tos krikš­čio­ny­bės“ su­de­da­mo­sios da­lys yra šioks toks ti­kė­ji­mas (Die­vas eg­zis­tuo­ja) ir šioks toks ma­lo­nin­gu­mas (my­lėk sa­vo ar­ti­mą), ta­čiau jai trūks­ta vil­ties, o bū­tent vil­tis su­tei­kia džiaugs­mą, bė­gant gra­žaus tiks­lo link.

 

Iš: Peter Kreeft. Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų.

Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas