Naudojimasis galia reiškia, kad kas nors savo valią gali primesti kitam. Antra vertus, ištikimas jėzuitas stengiasi būti laisvas, t. y. būti pasirengęs siunčiamas ten, kur jo reikia. Jis ne tik iš dalies atsisako savo valios, bet netgi leidžiasi kito valdomas. Todėl, kai vyresnysis siunčia, jėzuitas visiškai nesinaudoja savo galia, jis nesipriešina vyresniojo valiai. Šiuo atveju kalbama ne tiek apie galią, o apie nusistatymą, kurį galima vadinti vidine laisve. Tai – aukštas idealas, kurio mes, jėzuitai, turime siekti visą gyvenimą.

Kad galia nebūtų per daug naudojamasi, Ignacas įvedė struktūrines atsvaras: vyresnieji dažnai keičiami. Kurį laiką buvęs „viršuje“, jėzuitas vėl atsiduria „apačioje“. Ką nors spręsdamas, kiekvienas vyresnysis turi atsiklausti „konsultorių“, t. y. patarėjų. Gera ir atvira visų suinteresuotųjų komunikacija vyksta vadovaujantis aiškiomis taisyklėmis. Priimant sprendimą, visada yra apeliacijos galimybė. Šios atsvaros padeda tinkamai elgtis su galia. Bendruomenėse praktikuojama galia puikiai pasitarnauja visų gėriui.

O kaip dėl poveikio išorėje? Sakoma, kad jėzuitai visada arti galingųjų. Taip, savo ugdymo sistema per universitetus ir mokyklas Ignacas norėjo ugdyti elitą – vyrus (gaila, tuo metu moterų – dar ne), kurie veiktų atsakingai, imtųsi vadovavimo Bažnyčioje ir visuomenėje. Tas elitas turėjo ir galią. Tačiau Ignacas visada norėjo šiuos vyrus taip išugdyti, kad savo galią jie naudotų tinkamai – pagarbiai elgtųsi su pavaldiniais, rūpintųsi visų žmonių gerove ir puoselėtų teisingumą. Be to, nuo pat pradžių, dar baroko epochos dvaruose, jėzuitams teko svarbus uždavinys patarti galingiesiems. Daugelyje sričių ir šiandien šis uždavinys išlieka per gilią ir etišką refleksiją, studijas, ugdymą. Šiuo atveju galioja tos pačios pamatinės krikščioniškos vertybės: visų žmonių orumas, įsipareigojimas tikėjimui ir teisingumui, taikai ir kūrinijos saugojimui… Tik tas, kuris taip naudoja galią, anot Ignaco, gali ramia sąžine atlikti tai, kas jam patikėta.

Pats Ignacas, išrinktas Draugijos generolu, norėjo atsisakyti šių pareigų. Tik po ilgo bendrabrolių spaudimo jas priėmė. Šešiolika metų jis vadovavo sparčiai augančiai ir greitai įtakinga tapusiai vienuolijai. Ignacas buvo kompleksiška asmenybė: naudodamas savo galias, jis buvo griežtas ir reiklus pirmiausia sau, paskui – kitiems, tačiau drauge visada labai kuklus ir itin veiklus. Jis niekada nesinaudojo galia savo tikslais, bet visada atsižvelgė į visų gėrį. Negailėjo savęs, visada išlaikė gilų santykį su Dievu ir drauge – su žmonėmis.

 

Jesuiten 2020, 1. Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

bernardinai.lt