„Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji. Jūs, broliai, tapote sekėjais Dievo bažnyčių Judėjoje, kurios yra Kristuje Jėzuje. Jūs tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių, kaip ir jos nuo žydų, kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir pranašus, kurie persekiojo ir mus. Jie nepatinka Dievui ir yra visų žmonių priešai, nes draudžia mums skelbti pagonims, kad šie būtų išganyti. Taip jie nuolat pildo savo nuodėmių saiką, ir ant jų krinta galutinė Dievo rūstybė.“ (1 Tes 2, 13–16)

Šventajam Raštui skaityti, Dievo išminčiai pažinti vien literatūrinio, istorinio, geografinio tyrinėjimo nepakanka. Daugelio sričių mokslininkai imasi tyrinėti Šv. Rašto tekstus, siekdami patvirtinti jo istoriškumą, autentiškumą arba norėdami sugriauti jo „mitus“ bei iššifruoti jo „kodus“. Ypač dabartyje sklindančios modernistinės arba „Naujojo Amžiaus“ (New Age) religinio sinkretizmo (įvairių religijų suplakimo į viena) pažiūros Bibliją bando pateikti tik kaip žmogiškosios minties, istorijos, sukauptos tautų patirties, įvairių religijų likučių sankaupą. Vienaip ar kitaip tolstama nuo šios Knygos dieviškojo įkvėpimo bei Apreiškimo prasmės.

Labai daug klaidinamų reikšmių Šventajam Raštui suteikė įvairios klastotės, pritempti „sutapimai“, kuriais jis pateikiamas lyg būtų fantastinė arba ezoterinė alcheminių receptų knyga. Tokie pasakymai, kaip „perskaičiau Da Vinčio kodą ir susidomėjau Šventuoju Raštu“, neretai prilyginami atsivertimui ir tik dar labiau klaidina. Jei kas nors aprašytų mano gaminamų cepelinų, kiaušinienės ar salotų receptą kaip nepaprastų ryšių, kilmės, sąsajų su druidų slaptomis knygomis, senųjų runų tekstais, etruskų dantiraščio lentelėmis turintį įvykį, tai net kvapą užgniaužęs iš pagarbos savo cepelinams klausyčiau tokių postringavimų. Ilgainiui gal net pradėčiau įsivaizduoti, kad ir man nuo jų kažkas darosi, tik belieka iki galo perkrimsti jų „kodo“ paslaptį, o tada įsigytomis galiomis užvaldyti ką nors didesnio už save…

Tiek apaštalo Pauliaus laikais tesalonikiečių, tiek ir dabarties sąlygomis mūsų pačių išlaikytas tikėjimas Dievo Apreiškimu Šventajame Rašte verti pagyrimo ne dėl paties turinio, o dėl mūsų tikėjimo. Atskirai nesiimdami vieno ar kito šių laikų modernistinio, Šv. Raštą nusakralinančio, požiūrio kritikos ar apologijos, iš Laiško tesalonikiečiams 13-osios eilutės galime suvokti, koks esminis yra apsisprendimas priimti Dievo žodį, veikiantį mumyse. Toks apsisprendimas, kaip matome iš tolesnio teksto, Tesalonikos tikintiesiems atsiėjo daug kančių, kurias kėlė Dievo priešai.

Bažnyčios dvasingumo tradicijoje ryški vienuolynuose (dažniausiai – iš senovinių knygų perrašinėtojų) kilusi gili dvasinė pagarba Šventraščiui ir jos raiška. Prieš atverčiant Šv. Rašto knygą paprastai persižegnojama, patariama sukalbėti sielą apvalančią, proto nuolankumą išpažįstančią maldelę. Šią Knygą patariama skaityti kartu su maldos, Dievo garbinimo, proto nuolankumo, dvasinės tylos intarpais. Pačioje Bažnyčios liturgijoje taip pat buvo daug su Šv. Rašto skaitymu, atnešimu, pernešimu susijusių nuorodų, kuriomis reiškiama pagarba jame esančiam Dievo Žodžiui.

Dievo Žodžio, kaip aukščiausios, paties Dievo apreikštosios tiesos, knyga net ir pasaulietiniuose teismuose, juridiniuose aktuose buvo naudojama prisiekiant, liudijant kokių nors teiginių teisingumą.

Atmetus tarpreliginius ar politinius nesutarimus, gali kilti bendresnė mintis: kodėl dabarties mokslo, informacijos laikais taip siekiama ištrinti pagarbų, pamaldų požiūrį į šią Knygą kaip į dievišką? Atsakymą mums aiškiai pateikia dar iš savųjų laikų apaštalas Paulius šiomis Laiško eilutėmis: kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir pranašus, kurie persekiojo ir mus. Jie nepatinka Dievui ir yra visų žmonių priešai, nes draudžia mums skelbti pagonims, kad šie būtų išganyti.

Taip ir mūsų dienomis veikiantys Dievo ir visų žmonių priešai labiausiai nenori, kad būtume išganyti. Neįmanoma vien politiniais, kultūriniais ar gamtos mokslų laimėjimais paaiškinti niekaip nesibaigiančios tokių tyrinėtojų neapykantos apreikštajam Žodžiui. Juk niekas nepiktžodžiauja kalbėdamas apie fizikos ar chemijos vadovėlius, geografijos atlasus, sudėtingas formules ar daugybos lentelę.

Bažnyčios atsakas dėl Šventojo Rašto dieviškumo būtų toks: grąžinti Dievo žodį į mūsų kasdieną, atnaujinti religinę kultūrą Šventraščio atžvilgiu, pagilinti religinį ir mokslinį jo pažinimą, ištikimai ir kūrybiškai mokyti apreikštųjų tiesų iš Šv. Rašto knygų, kad priimtume jį kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji.

Belieka palinkėti šeimoms, kad Šventraščio vieta lentynose, Dievo žodžio skaitymo valanda šeimose, kaip ir elgesys su pačia Knyga, atitiktų tikėjimą Šventojo Rašto dieviškumu.

 

Šaltinis: Artuma