Kai Dievas kūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, dovanojo savo kūriniui jausmus, emocijas, kuriomis galėtų išreikšti savo vienokį ar kitokį išgyvenimą ar patyrimą. Mūsų besišypsantis veidas kalba, kad savo siela džiaugiamės, kad mums viskas gerai, kad esame laimingi, turime vilties ateičiai.

Apie mus dažnai sakoma, kad lietuviai gražiai rengiasi, bet mažai šypsosi. Džiaugsmo trūkumą sukelia įvairios priežastys – tiek vidinės, tiek išorinės. Tai, kad esame tauta, linkusi į savižudybę, matyti iš greito nusiminimo, mat liūdėti mokame, o džiaugtis gyvenimu – ne. O be to, ir džiaugsmas džiaugsmui nelygu. Kartais bandoma dirbtinai sukelti džiaugsmo bangas, bet jos būna labai trumpos, tai tik akimirkos džiaugsmas.

Tikintieji džiaugiasi kitaip

Skirtingai džiaugsmą suvokia Dievą tikintieji ir Jo nepažįstantieji. Vieni labai džiaugiasi, kad laimėjo aukso puodą, kiti labiau džiaugiasi susitaikę su savo artimu, mylimu žmogumi. Akivaizdu, kad yra šio pasaulio džiaugsmas ir Dievo vaikų džiaugsmas. Biblijoje sakoma: Nebūkite nuliūdę, nes Viešpaties džiaugsmas yra jūsų stiprybė (Nehemijo 8, 10). Esame krikščionys, žmonės tikintys Viešpačiu, tikintys Dievo meile, Jo malone, tikintys prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Pasaulis be Dievo viso to neturi. Tad mes turime daugiau progų džiaugtis, nei liūdėti.

Tačiau teko girdėti ir tokį posakį: „Iš kur pareini toks liūdnas, ar iš bažnyčios?“ Keista, bet krikščionys kartais pasidaro tokie „super“ tikintys, kad užmiršta džiaugtis ir vietoj to širdyje brandina rūstybę. Atsiranda kaltinimų, priekaištų kitaip manančiam ar silpnesnio tikėjimo broliui. Pradedame ne dalintis džiaugsmu, o jį tiesiog naikiname.

Džiaugsmas yra viena iš dvasinių dovanų, kurias gauname būdami artimame santykyje su Dievu (Galatams 6, 22). Taip pat apaštalas Paulius Laiško romiečiams 14-o skyriaus 17-oje eilutėje pastebi: Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Čia apaštalas pabrėžia, kad Dievo karalystės požymiai yra teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Džiaugsmas neatsiejamas nuo teisumo ir ramybės. Jis eina kartu arba yra teisumo ir ramybės pasekmė ar išraiška.

Vienaip džiaugiasi pasaulio žmonės, nepažįstantys Dievo, ir kitaip džiaugsmą išgyvena Dievo vaikai. Dvasinį džiaugsmą drąsiai galime vadinti dievišku džiaugsmu. Jis neateina iš išorės, šio pasaulio įtakos, taip pat ir ne iš mūsų. Jį dovanoja, mumyse sukuria pats Dievas veikiant Šventajai Dvasiai. Ir tai nėra vien tik jausmų išraiška, bet mumyse subrandintas Šventosios Dvasios vaisius.

Jei džiaugsmas būtų vien tik emocija, jo būtų maža. Mes rastume daugiau priežasčių liūdėti, nei džiaugtis. Taip nutinka žmonių, nepažįstančių mylinčio Dievo, gyvenime. Šekspyras yra išsakęs mintį: „Juk savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, tik mūsų galvojimas paverčia juos tokiais.“ Psichologai, norėdami padėti žmonėms matyti ne vien tik blogus dalykus, ragina pamatyti gerąsias puses. Patys esame linkę matyti tik tai, kas juoda, nors aplinkui yra ir daug šviesių dalykų. Biblijoje, Patarlių 23, 7, sakoma: Nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra. Krikščionys negali į tai nekreipti dėmesio. Juk mūsų Dievas – meilės Dievas, ir visa, kas nutinka, išeina į gera Dievo vaikams.

Jėzus ragina džiaugtis

Jėzus Kristus tai pat daug kalba apie džiaugsmą. Pavyzdį randame Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus palaiminimuose. Čia pasakyta, kad palaiminti esame ne vien tada, kai viskas gerai sekasi, bet ir tada, kai liūdime ar esame persekiojami, niekinami ar šmeižiami. Jėzus Evangelijoje pagal Matą 5, 12 sako: Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Mes juk esame ne vien šio pasaulio gyventojai, bet ir pažado žemės – Dangaus karalystės piliečiai. Todėl ir pagrindo džiaugtis turime daug daugiau. Jėzus prieš savo mirtį ir prisikėlimą mokiniams kalbėjo: Aš vėl jus pamatysiu ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Jono 16, 22). Mes esame prisikėlimo liudytojai ir džiaugsmo pasiuntiniai. Ten, kur einame, nešame džiaugsmo žinią: mūsų Viešpats gyvas!

Krikščionys, skirtingai nei visas kitas pasaulis, turi kitokį džiaugsmą. Kartais pasaulis džiūgauja, o mes liūdime. Bet Viešpats tą nuliūdimą paverčia džiaugsmu. Esame pašaukti pastebėti džiaugsmo priežastis, džiaugtis su žmonėmis, kurie džiaugiasi. Čia puikiai tinka Jėzaus palyginimas apie du sūnus iš Evangelijos pagal Luką 15-o skyriaus, kai jaunėlis sūnus grįžo namo, iššvaistęs tėvo duotą palikimo dalį. Tėvas jo nekaltino, nesmerkė, bet iškėlė puotą ir kvietė visus su juo džiaugtis ir linksmintis. Tam buvo rimta priežastis. Juk šis mano Sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado. Ir jie pradėjo linksmintis (Luko 15, 24).

Tėvas ragino kartu linksmintis ir vyresnį sūnų, kuris visą laiką buvo namuose ir dirbo tėvo ūkyje. Kam laikyti širdyje priekaištus, pyktį, jei gali džiaugtis brolio sugrįžimu. Džiaugtis – tai dalyvauti kito laimėje, nebūti egoistiškiems, bet atsigręžti į kitus žmones taip, kaip Dievas atsigręžė į žmogų. Juk ir dangus džiaugiasi, kai nusidėjėliai atsiverčia. Kiekvieną kartą turėdami progą skelbti Evangeliją galime džiaugtis, o kai matome neabejingas tam skelbimui žmonių širdis, galime dar labiau džiaugtis. Krikščioniškas džiaugsmas nėra paviršutinis pasitenkinimas. Tai greičiau atsako į pergales, palaiminimus, kylančius ne iš mūsų pastangų išraiška. Visa tai gauname mylinčio Dievo dėka.

Jėzus Kristus neša džiaugsmą į savo mylinčių žmonių širdis per savo Žodį. Evangelijoje pagal Joną 15, 11 sakoma: Aš jiems tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Panašiai pasakyta ir pranašo Jeremijo knygoje 15, 16: Tavo žodžiai, kuriuos tu man kalbėjai, atgaivino ir pradžiugino mane ir suteikė linksmumo mano širdžiai. Biblijoje rastume kelis šimtus kartų pakartotą raginimą džiaugtis, džiuginti kitus. Jei Dievui nerūpėtų mūsų džiaugsmas, turbūt tai ir nebūtų taip akcentuojama Biblijoje, pradedant Pradžios ir baigiant Apreiškimo Jonui knygomis. Mums svarbu į gyvenime vykstančius dalykus pažvelgti Dievo akimis, kad galėtume daugiau džiaugtis.

Tai ne bausmė, o dovana

Viena tikėjimo sesė liudijo apie savo senelį, kuris buvo giliai tikintis. Jis daugelį metų gyveno neregėdamas saulės šviesos, nes apako. Anūkė buvo dar jauna, ji nesuvokė, kodėl taip nutiko. Kartą ji savo senelio paklausė: „Seneli, už kokias nuodėmes tave taip Dievas nubaudė?“ Senelis, išklausęs klausimą, ramiai atsakė: „Vaikeli, tai ne bausmė, o dovana.“ Tada anūkė nesuprato, ką reiškia toks atsakymas, bet vėliau, pažinusi Viešpatį, Jo begalinę meilę ir malonę, suvokė senelio pasakytų žodžių prasmę.

Nėra tokios situacijos, kurioje nebūtų Dievo minties. Kad ir šios pandemijos metu. Krikščionys nėra vieni. Jie maldoje, skaitydami Dievo Žodį turi Viešpatį. Jiems nekyla abejonių dėl Dievo buvimo šioje situacijoje. Taigi turime būti dėmesingi Dievo duotiems ženklams. Turime rasti priežastį džiaugtis, nors kai kas mus ragins liūdėti.

Visada matykime džiaugsmo priežastį – Kristų. Jis niekada mūsų neapleidžia, neša mus ant rankų, kai mums sunku eiti. Dalinkimės džiaugsmu, užkrėskime juo kitus. Džiaugsmas – geras virusas, įveikiantis tai, kas liūdina. Matykime džiaugsmo priežastį mažuose, kasdieniuose dalykuose. Argi ne nuostabus sprogstantis medžio pumpuras, pražydęs gėlės žiedas, vaiko juokas? J. W. Goethe yra pasakęs: „Kiek daug džiaugsmų sutrypiama todėl, kad žmonės dažniausiai žiūri tik aukštyn, o į tai, kas po kojomis, nekreipia dėmesio.“

Gyvenimas yra duotas juo džiaugtis, kiekviena akimirka gali būti to džiaugsmo verta. Dalinkimės džiaugsmu su kitais, gal tik žodį pasakydami ar tiesiog patylėdami. Mūsų džiaugsmo Viešpats bus su mumis. Apaštalas Petras savo Pirmojo laiško 1-ame skyriuje 6–8  rašo: Jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę, tikite Jį nors neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu. Taigi darykime tai, kam esame sutverti Kristuje – visuomet džiaukimės Viešpatyje!

 

Šaltinis: Bernardinai.lt