Kraunasi...

Religinis ugdymas: dėmesys suaugusiems

 

Kaip turėtų atrodyti religinis ugdymas šiandien ir ko mes tikimės ateityje? Po Vatikano II Susirinkimo pasirodė nemažai katechetikos srities dokumentų, kuriuose kalbama, kaip religinis ugdymas turėtų keisti parapijos gyvenimą. Naujas tūkstantmetis atveria galimybę ir skatina įvertinti dabartį ir kelti klausimus ateičiai.

Šaltinis: https://www.glennamarshall.com/

Bažnyčia ragina atkreipti ypatingą dėmesį į suaugusiųjų religinį ugdymą. Esu įsitikinusi, kad nuo to priklauso tiek parapijų gyvumas, tiek pačios Bažnyčios misijos įgyvendinimas. Jokiu būdu nesiekiu sumenkinti vaikų ir jaunimo religinio ugdymo. Daugelyje vietų vaikai ir jaunimas religiškai ugdomi pakankamai gerai, tačiau izoliuotai nuo parapijos gyvenimo. Šį mano įsitikinimą patvirtina mano pačios religinio ugdymosi parapijoje patirtis, o vėliau katechetinis bei ugdomasis darbas įvairiose parapijose. Svarbiausias klausimas Lietuvos parapijose visada buvo ir tebėra vaikų ir jaunimo rengimas, tikintis, kad jie taps aktyviais Bažnyčios nariais. Vis dėlto siūlau pirmutinį ir didžiausią dėmesį skirti suaugusiųjų ugdymui.

Suaugusiųjų tikėjimo ugdymas ypač akcentuojamas Bendrajame katechetikos vadove (Directorium Catecheticum Generale, 1971). Šiame dokumente teigiama, kad vaikų religiniam ugdymui esminės reikšmės turi suaugusiųjų ugdymas. Pabrėžiama, jog svarbu padėti suaugusiems augti tikėjimu. 1997 m. paskelbtame Bendrajame katechetikos vadove teigiama, kad suaugusiųjų religinis ugdymas nėra vien tik priedas prie vaikų religinio ugdymo, tai pirmutinė pareiga. Atrodo, jog tai tik graži teorija. Kol kas iš tikrųjų suaugusieji religinio ugdymo horizonte yra vos pastebimi. Kas atsitiktų, jei religinio ugdymo pakraštyje esantys suaugusieji atsidurtų jo dėmesio centre?

Katechetikos dokumentai, nusakydami naują požiūrį į suaugusiųjų religinį ugdymą, iškelia šiuos tikėjimą formuojančius veiksnius: tikėjimo bendruomenę, tradiciją ir gyvybingą liturgiją. Trumpai aptarsiu kiekvieną iš jų.

Jacko Seymouro teigimu, pirmutinis religinio ugdymo veiksnys yra bendruomenė arba, anot šio autoriaus, „bendruomenės ugdymas”. Ugdymo svorio centrui krypstant nuo vaikų bei jaunimo į suaugusiuosius, keičiasi ir jo vykdymo vieta. Iš mokyklos klasių, jaunimo grupių ugdymas perkeliamas į bendruomenės gyvenimą. Kalbėdami apie suaugusiųjų religinį ugdymą, turime omenyje visos tikėjimo bendruomenės formavimą. Amerikietė Maria Harris teigia, kad šiuolaikinės Bažnyčios ugdymo programa yra pati Bažnyčia, tai yra tikėjimo bendruomenė. Kai suaugusieji atsiduria tikėjimo bendruomenės centre, pati bendruomenė tampa besimokančia; besikeičiant atskiriems asmenims, keičiasi ir pati bendruomenė, kartu keisdama pasaulį. Kai bendruomenė tampa religinio ugdymo centru, tikėjimas ugdomas pačiame bendruomenės gyvenime. Tik bendruomenėje atsiranda galimybė atskiroms grupėms suvokti save platesniame kontekste. Kad parapijos bendruomenėje tikėjimo ugdymas būtų veiksmingas, įvairios parapijos veiklos rūšys turi palaikyti ir papildyti viena kitą. Pavyzdžiui, tai, kas vyksta liturgijoje, turi įtakos katechezės mokymui, o šis savo ruožtu formuoja teisingą gyvenseną ir elgseną. Parapijos bendruomenėje religinis ugdymas vyksta savotiškai žaismingai susipinant visiems šiems elementams.

Kai tikėjimo bendruomenė suvokiama kaip aktyvi tikėjimo ugdytoja, suaugusiųjų ugdymas tampa arena, kurioje vyksta keitimosi ir krikščionėjimo procesas. Šiame ugdymo procese svarbiausias dalykas yra kritinis apmąstomasis pokalbis, kuriame dalyvių nuostatos, nuomonės bei požiūriai leidžia jiems patiems ieškoti prasmės ir išminties. Anot T. Groome’o, tik sąmoningas ir kritinis pokalbis gali padėti išgyventi tikėjimą. Taigi tikėjimo bendruomenė yra erdvė pokalbiui, joje palaikoma ir puoselėjama ši ugdymosi forma.

Tokie pokalbiai gali vykti tik tokioje erdvėje, kur galima išsakyti savo giliausius rūpesčius, klausimus, problemas, kur vyrauja atvirumo ir tarpusavio priėmimo atmosfera, kur gerbiamas pokalbio dalyvių pažeidžiamumas. Pokalbis gali staiga baigtis dėl baimės ar dėmesio stokos. Negalėdami išsakyti savo minčių, klausimų bei skausmų žmonės užsisklendžia. Negalėdami laisvai išsakyti to, kas jiems svarbu ir skaudu, jie negali visapusiškai susieti savo gyvenimo ir tikėjimo. Labai gaila, bet tikėjimo bendruomenės dažnai nusigręžia nuo šiandienių problemų. Man atrodo, kad vienas svarbiausių ugdymo uždavinių yra sudaryti žmonėms galimybę drauge pasikalbėti apie savo tikėjimą ir gyvenimą. Ypač suaugusiems reikia tokių saugių salų.

Kitas svarbus religinio ugdymo veiksnys – tai bendruomenės ryšys su Tradicija. Juk tikėjimo bendruomenė nėra tik žmonių grupė. Tai pati krikščioniškoji istorija, pateikiama Šventojo Rašto ir mūsų išgyvenama dabartyje. Krikščionybė įgyja išraišką įvairiomis formomis: apeigomis, liturgija, teologija, kanonais ir krikščioniškų bendruomenių išgyventais įvykiais. Taigi tikėjimo bendruomenė įkūnija krikščioniškąsias vertybes čia ir dabar. Ugdant suaugusiuosius tampa įmanoma ir būtina, kad religinio mokymo srityje atsirastų dinamiškas ryšys tarp praeities ir ateities, tarp asmens ir bendruomenės. Atskiras žmogus tampa bendruomenės dalis, kuri savo ruožtu yra pačios krikščioniškosios istorijos galutinė išraiška. Turime nuostabiausių metaforų šiai vienybei išreikšti. Pavyzdžiui, medžio, upės, kūno ir kiti palyginimai gražiai parodo, kad esame sujungti į vieną tikrovę ir darome vieni kitiems įtaką.

Pasak L. Cunninghamo, suaugusiųjų bendruomenė kviečia įsitraukti į tradiciją išlaikant pusiausvyrą tarp atminties ir atvirumo. Istorinėje atmintyje suaugusiųjų bendruomenė kviečiama pažinti tam tikrus tradicijos aspektus, įsišaknijusius bendruomenėse, kurios suteikė tikėjimui formą bei reikšmingumą. Tokiu būdu išlieka toli siekianti visuotinės Bažnyčios atmintis, tam tikros parapijos, taip pat tikinčiojo individuali atmintis. Tradicijos pritaikymas ateičiai išaiškėja tik per mūsų atvirumą dabartyje. Taigi vyksta tarsi dialektinis procesas tarp tradicijos istorijoje ir tradicijos dabartyje. Anot T. Groome’o, tradicija, išgyventa tarp atminties ir atvirumo, įsišaknija tikėjime.

Jane Regan teigia, kad suaugusieji, suvokę sąlytį su tradicija, visada raginami siekti giliau ją suvokti. Tai daryti juos skatina pilnas iššūkių gyvenimas. Kitaip tariant, suaugusio žmogaus gyvenime yra atnaujinamas tradicijos tikėjimas. Tai yra atsakingas krikščioniškojo tikėjimo išgyvenimas.

Trečias tikėjimo gyvastingumą teikiantis religinio ugdymo veiksnys – liturginis Bažnyčios gyvenimas. Liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta visa Bažnyčios veikla ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia Bažnyčios tikėjimo galia (plg. Liturginė konstitucija Sacrosanctum Concilium, 10). Todėl liturgijoje bendruomenė yra ne tik ugdanti, bet ir ugdoma visų susirinkusiųjų tikėjimo bendruomenės narių. Per liturgiją jie tampa Velykų įvykio dalyviai. Liturgijos dalyviai prisimena krikštu pradėtą sandorą su Dievu ir vienas kitu, per sakramentus juos lydi Dievo malonės veikimas. Sekmadienio liturgijos šventimas tampa svarbiausias visos parapijos narių tikėjimo išgyvenimo momentas. Visas parapijos religinis ugdymas turi tarnauti šiam svarbiam liturgijos išgyvenimui. Bet kuris religinis ugdymas, kuris nėra integruotas į pačią Bažnyčios gyvenimo širdį – liturgiją, praranda svarbą ir negali gaivinti tikėjimo bendruomenės.

Liturgijoje susirinkusieji garbina Dievą ir tuo parodo bei švenčia savo gyvenimą bei tikėjimą. Lex orandi, lex credendi: kaip tikime, taip ir meldžiamės. Švęsdami visuomet pasiekiame daugiau sakralumo negu įprastiniame gyvenime. Todėl gerai parengta liturgija pakylėja ir įkvepia naujam gyvenimui, o prastai atliekama palieka kasdienybės rėmuose.

Šie trys minėti religinio ugdymo veiksniai – bendruomenė, tradicija ir liturgija – gyvastingai perkeičia religinį ugdymą. Pats susitikimas su Evangelija – Gerąja Naujiena – reikalauja keistis. Pasak G. Gadamerio, tai daryti skatina suaugusiųjų religinis mokymasis, padedantis giliau suvokti savo patirtį, sąmoningai įvertinti savo nuostatas ir patį suvokimą. Pagrindinis suaugusiųjų ugdymo ir ugdymosi elementas yra kritinis apmąstomasis pokalbis. Šiame pokalbyje dėmesys telkiamas ne tik į „turinį”, aptariant, kas yra tradicija, žmonių patirtis bei išgyvenimai, besitęsiantis bendruomenės gyvenimas, bet taip pat ir į žmonių nuostatas bei požiūrius, dėl kurių jie gerbia minėtąjį turinį kaip svarbų ir reikšmingą. Šiame žmonių ir bendruomenės keitimesi glūdi ir pasaulio kaita.

Šie trys svarbiausi religinio ugdymo veiksniai kreipia į tinkamą veiklą, kuri ir yra religinio ugdymo tikslas. Evangelijos žinia visiems teikia gyvenimą. Visas religinis ugdymas, ypač suaugusiųjų, yra nukreiptas į gilų krikščioniškosios istorijos išgyvenimą bendruomenėje teisingam pasauliui sukurti. Viena vertus, religinis ugdymas veda į teisingą veiklą, tačiau šis procesas nėra vienos krypties veiksmas. Kita vertus, ryšys tarp religinio ugdymo ir teisingo gyvenimo grindžiamas teisingais darbais, kurie savo ruožtu formuoja ir veda į religinį ugdymą.

Bandžiau apžvelgti religinį ugdymą gaivinančius veiksnius, padedančius asmenims ir tikėjimo bendruomenėms ieškoti gyvenimo prasmių. Suaugusiųjų ugdymas vyksta įvairiose vietose, įvairioje aplinkoje, priklausomai nuo parapijos ar tikėjimo bendruomenės. Žvelgdama į suaugusiųjų religinio ugdymo perspektyvą noriu pasiūlyti ateičiai keletą dalykų, kurie padėtų ruošti erdvę ir suteiktų kryptį šiandienos klausimams bei problemoms.

Pirma. Reikia atkreipti dėmesį, kad apmąstomajam pokalbiui, kaip religinio ugdymo programos elementui, reikia tinkamo laiko ir struktūros. Apmąstomasis pokalbis, skatinantis keistis, vyksta per tam tikrą laiką ir tam tikroje struktūroje. Šios sąlygos palaiko pokalbį kaip sudėtingą ir iššūkių kupiną procesą.

Antra. Parapijos ir religinio ugdymo ryšys sustiprėja kuriant bendras temas, kurias aiškinasi visi parapijos nariai. Bendra tema, bendruomenės narių nagrinėjama atitinkamais lygiais, kuria potencialius ryšius tarp įvairaus amžiaus bei pobūdžio parapijos grupių.

Trečia. Parapijos taryba nagrinėja ir planuoja liturgijos vaidmenį ir aptaria liturgijos ryšį su kitais bažnytinio gyvenimo elementais. Religinis ugdymas parapijoje yra daug veiksmingesnis ir kūrybingesnis, kai visos parapijoje veikiančios grupės bendrai kuria bendruomenės įvaizdį ir tai atsispindi sekmadienio liturgijoje.

Ketvirta. Liturgija, ypač sekmadienio Eucharistijos šventimas, yra centrinis krikščioniškosios bendruomenės įvykis ir pagrindinė atspara ugdant tikėjimą. Pavyzdžiui, liturginių metų bei švenčių ritmas sudaro suaugusiųjų religinio ugdymo ir visos tikėjimo bendruomenės pagrindą.

Penkta. Religinio ugdymo dėmesys koncentruojamas ne tik į narių rengimą bendruomenei, bet ir į pasirengimą tarnystei pasaulyje. Suaugusiųjų religinis ugdymas – integralus procesas, padedantis bendruomenės nariams išgyventi krikšto kvietimą prisidedant prie pasaulio keitimo.

Šis akcentų nukreipimas į suaugusiųjų ugdymą yra stiprus iššūkis, ypač mūsų kultūroje, kur religinis ugdymas kol kas daugiausia skirtas vaikams ir jaunimui. Juk tikėjimas yra viso gyvenimo procesas, ir jokiu būdu nė viena amžiaus grupė negali būti išskirta. Toks požiūris į religinį ugdymą reikalauja permąstyti ne tik visas ugdymo programas, bet ir parapijos bendruomenės kūrimo būdus. Tai gali gąsdinti, jei žmonės neįpratę kurti ir planuoti kartu. Ši slinktis pateiktų alternatyvą dabar vyraujančiai religinio ugdymo sampratai. Tai būtų vienas pirmųjų žingsnių į trečiąjį tūkstantmetį, pakviečiant suaugusiųjų bendruomenę per religinį ugdymą sudabartinti krikščioniškąsias vertybes.

 

Dalia Verbylaitė

Bažnyčios žinios (2001)

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-06-17

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2021 www.zarasuparapija.lt