Pirmą kartą,

Pirmą kartą visas išpuoštas baltai,

Tarsiu – Viešpatie, ateiki,

Laukiu aš labai.

 

Birželio 19 d. mūsų vaikai priėmė Pirmąją Komuniją. Tai buvo ilgai laukta diena, kuriai ruoštasi beveik visus mokslo metus. Nors pandemija atnešė daug sumaišties ir ribojimų,  pamokėlės su tikybos mokytoja Aurelija tęsėsi ir nuotoliniu ir tiesioginiu būdu.

Pasiruošimo kelias buvo kryptingas ir svarbus. Kartu su tėveliais vaikai lankė sekmadienio Mišias, mokėsi katekizmo tiesų, atliko užduotėles, priėmė Atgailos sakramentą.

Atėjo taip laukta Pirmosios Komunijos diena. Pilna vasaros kaitros, jazminų žydėjimo ir trupučio jaudulio širdyje  – šiandien mūsų vaikai eis priimti Pirmąją Komuniją!

Šis rytas visiems mums buvo ypatingas – tėveliai susijaudinę, vaikai laimingi baigę mokslus, baltai išpuošti… Prie Bažnyčios durų vaikai, kartu su tėvais, buvo pasveikinti ir palaiminti kunigo dekano Vydo Juškėno. Jo pasakyti žodžiai krito giliai širdin. Visi kartu pajudėjome link Altoriaus. Tėvai laimino savo vaikus, Mišių liturgijoje dalyvavo vaikai ir tėveliai: skaitė skaitinius, visuotinę maldą, nešė aukas.

Vaikai su dideliu jauduliu priėmė Pirmąją Komuniją. Akyse žibėjo nuostaba,  tėveliams ir močiutėms sužibo ašarėlė – Kristus atėjo į vaikų širdeles. Klebonas vaikams įteikė Pirmosios Komunijos gavimo pažymėjimus, atminimo dovanėles ir kiekvienam po palinkėjimo „žaibą“, kad su džiugesiu prisimintų šią dieną.

„Priimti Pirmąją Komuniją reiškia pasiryžti kiekvieną dieną būti su Jėzumi, su juo draugauti, trokšti, kad ir kitus pasiektų jo dovanojamas džiaugsmas. Viešpačiui reikia jūsų, kad įvyktų stebuklas, kad jo džiaugsmas pasiektų jūsų draugus ir artimuosius. Pirmąja Komunija sutvirtiname savo krikščioniškąją tapatybę: mano vardas – krikščionis,  mano šeima – Bažnyčia, mes visi esame broliai, seserys ir draugai“– sako vaikams popiežius Pranciškus.

Pasibaigus šv. Mišioms, visi vaikai buvo pakviesti bendrai nuotraukai prie Altoriaus. Išsiskirdami vaikai apsikabino kleboną,  taip išreikšdami savo vaikišką meilę ir padėką.

Dėkojame visiems, kurie padėjo mūsų vaikams priimti Jėzų į savo širdeles, kad pripildytu jas Jo pažadu, duotu prieš du tūkstantmečius, Paskutinės vakarienės metu – „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, o aš jame“. (Jn 6, 52- 59) Aš nežinau, kiek turi užaugti vaikas, kad suprastų šiuos žodžius, kad šitie žodžiai kalbėtų apie kitokį valgymą ir kitokį maistą, kuris stiprina ir augina. Aš žinau, kad šiandien buvo šio supratimo ir augimo pradžia. Maža sėklytė pasodinta ir augs ji, tvirtės, skleisis gražiausiais žiedais ir bus prasmė ir atrama gyvenime.

Už tai, kad padėjo augti ir ruoštis šiai šventei, dėkojame mokytojoms Aurelijai, Nijolei, vargonininkui, giesmininkams, bažnyčios patarnautojams, visiems prisidėjusiems, o ypač kunigui dekanui Vydui Juškėnui. Už kantrybę, už padrąsinimą, už šypseną. Ir už ramybės žaibą.

Nuoširdus dėkui visiems suteikusiems mums ir mūsų vaikams Dievo malonę.

 

Visų tėvelių vardu, Gintarė Laurikėnienė