Sykį gyveno nedoras žmogus. Metų metus jis plėšikavo, grobė, žudė, vogė. Buvo neįtikėtinai žiaurus, negailestingas, jį degino beprotiškas pyktis. Tai buvo tikras pražuvėlis, prakeiktasis.

Vieną dieną klaidžiojo kaip paprastai paskendęs niūriose mintyse ir panoro aplankyti atsiskyrėlį, gyvenantį trobelėje akmeningos uolos viršūnėje. Ten nebuvo nieko, ką būtų galima vogti, nebent sausų lapų čiužinį, tačiau nedorėlis ieškojo vilties ir atleidimo.

Senasis atsiskyrėlis jį išklausė.

Tada jam nusišypsojo ir parodė sudžiūvusį medį kreivu kamienu, apdegintą žaibo. Tarė nelaimėliui:

-Matai šį negyvą medį? Tau bus atleista, kai jis sužydės.

-Tai reiškia, kad niekada! Kam tuomet laukti, šventasis žmogau? Verčiau grįšiu vėl plėšikauti.

Piktavalis ėmė leistis žemyn plūsdamasis ir spardydamas kojomis akmenis.

Toliau plėšė ir smurtavo, nes tai buvo vienintelis dalykas, kurį mokėjo daryti.

Ilgus metus sėjo aplink save baimę, neapykantą, neviltį.

Vieną vakarą ieškodamas nuošalios ramios vietelės, kurioje galėtų pavakarieniauti, išvydo suklypusią lūšnelę. Atsargiai priėjęs artyn, pro langelį pamatė moterį, stovinčią su vaikais prie didžiulio puodo.

Moteris dainavo dainą, panašią į lopšinę: „Miegokite, mano mažyliai. Miegokite iki rytojaus. Mama jums verda sriubą. Dar pamiegokite truputį. Miegokite iki rytojaus.“

Banditas įžengė į vidų ir pakėlė puodo dangtį. Vandenyje virė šaknys ir lapai.

Vyras atlošė galingus pečius, pakėlė puodą ir išpylė pro langą visa, kas jame buvo. Supjaustė gabalais minkštą tą dieną pavogto avinėlio mėsą.

Įpūtė po puodu ugnį ir išėjo raudodamas dėl daugybės žmonių skurdo.

Tą dieną negyvas medis sužydėjo.

 

 

Kartais paskęstame lakiajame apmaudo, pykčio, neapykantos, nežaboto smurto smėlyje. Kuo daugiau mostaguojame rankomis ir blaškomės, tuo giliau grimztame. Mus ištraukti gali tik žmogus, kuriam mūsų reikia, ranka.

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016