Kraunasi...

Laisvė šeimoje

 

Mintis „laisvė šeimoje“ iš pradžių pasirodė keista. Nelabai supratau, kuriuo aspektu reikia į ją pažvelgti. Laisvė Kristuje – suprantama, Kristus šeimoje – įsivaizduoju. O ką reiškia laisvė šeimoje?

Mąstydama apie save kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad laisvė man yra sąmoningai sutikti su Dievo valia ir nuspręsti jai paklusti. Daryti kažką ne todėl, kad reikia, kad privalau, kad taip sutvarkyta ir tiesiog taip turi būti. Ne todėl, kad tai mano – žmonos ir mamos – pareiga, bet todėl, kad savanoriškai sutinku iš meilės Dievui paklusti Jo tvarkai, Jo planui, daryti, kas Jam patinka ir kas džiugina Jo širdį. Mano laisvė – rinktis.

Dievas davė žmogui laisvą valią, galimybę rinktis. Čia nėra raginimų „privalai“, „turi“, „reikia“ ir „neatsikalbinėjant“. Taip, Dievas įsako, tačiau vis tiek žmogui leidžia pasirinkti – ar paklusti ir vykdyti, ar ne. Pastebėjau, kad kai pervargstu nuo buities, viduje ima kirbėti mintys: „Ai, nieko nedarysiu, nieko nereikia. Ko aš plėšausi stengdamasi tobulai viską atlikti? Dievas ir taip mane myli, aš neprivalau kažko įrodinėti, man nereikia užsitarnauti Jo meilės darbais, ne tuo juk viskas grįsta.“ Nors tai ir yra tiesa, kyla pavojus, kad šios mintys mane nuves į atsiskyrimą, savanaudiškumą ir išdidumą šeimos narių atžvilgiu. Būna, kad tai priverčia nusižeminti ir būti nuolankia: „Dieve, ačiū Tau, kad nepaliauji manęs mylėjęs, kai nesistengiu ir net neturiu jokio noro tarnauti kitiems. Kokia nuostabi Tavo meilė ir didi Tavo malonė man!“ Tačiau pastebėjau, kad mano sugedusi širdis dažnai sugeba tą tiesą paversti pasiteisinimu prieš kitus, purkštavimais ir įrodymu kitiems savo nepriklausomybės nuo jų. Tada į paviršių kyla priekaištai. Save imu matyti kaip daug darančią, dėl kitų besistengiančią, tik namiškiai to nepastebi, neįvertina arba laiko tai savaime suprantamais dalykais. Pradedu nagrinėti, ką jie dėl manęs padaro. Norisi pasverti, kas daugiau, kas mažiau aukojasi. Kai užvaldo tokios mintys, norisi išsireikalauti sau „teisių“: išlėkti į miestą vienai, pamoralizavus „padalyti“ slegiančias pareigas, kad ir kiti pajustų jų svorį. Prisimenu, kaip kartą po tokio mano protrūkio ir reikmių išdėstymo šeima tylomis padarė viską, ko maniau norinti, ko trūko, kad pasijusčiau geriau: vyras suplovė indus, vaikai sutvarkė kambarį, o aš nesijaučiau geriau. Jutau, kad ne tuo būdu gavau visa tai, ir atlikti darbai nublanko. Aš gavau progą pailsėti, bet kažkaip buvo liūdna ir nejauku. Arba vieną vakarą ištrūkau iš namų ir vaikščiojau po didelį prekybos centrą. Po kiek laiko pajutau, kaip tuščia viduje. Mąsčiau, ko aš čia važiavau? Niekas manęs nedomino, nedžiugino ir pats faktas, kad galiu viena ramiai vaikštinėti. Buvau nusivylusi ir sutrikusi – taip siekiau šito, tai kodėl nejaučiu jokio pasitenkinimo? O esmė ta, kad mano širdies motyvai būna neteisingi. Jei mano tikslas yra iš tiesų nulėkti į kirpyklą ir man pavyksta tai padaryti, džiaugiuosi. Arba kai jausdamasi pavargusi paprašau pagalbos ir ją gaunu – tai malonė, ir aš esu patenkinta. Bet dažnai viršų ima išdidumas, o jis nemato reikmės prašyti, tik reikalauja to, kas jam „teisėtai“ priklauso. Ir jei sąlygos diktuojamos esant tokiems širdies motyvams, tai net ir išpildyti prašymai nesuteikia tikrojo džiaugsmo. Tik jo iliuziją, patyrimą „išsivadavimo“, kuris turėtų suteikti pasitenkinimą, bet iš tiesų to neduoda.

Mane varžo ne tiek trys vaikai, laiko stygius, vyro darbo grafikas, kiek mano širdies kalėjimas – nenoras paklusti, nenoras aukotis, dovanoti save su džiaugsmu, daugiau duoti, o ne imti. Nenoras patikėti Dievo sprendimu, jog būtent tai yra palaimintas kelias. Taigi suprantu, kad tikroji laisvė glūdi ne išoriniuose dalykuose, bet daugiausia mano viduje: kaip aš suvokiu ir vertinu aplinkybes, savo vyrą, vaikus.

Ir priešingai, kai suprantu, kad ne nuo darbų priklauso Dievo meilė man, kad tai darau ne tam, kad atsilyginčiau Dievui, ne todėl, kad Jis to reikalauja, kad paprasčiausiai privalau, nes esu krikščionė, o todėl, kad noriu ir renkuosi Jam paklusti, – tai teikia džiaugsmo ir leidžia pajusti visišką laisvę. Juk niekas manęs nevertė ir man nenurodinėjo. Aš pati, mylėdama Dievą, noriu daryti tai, kas svarbu Jam. Aš nesu verčiama paklusti savo vyrui. Aš noriu mokytis jam paklusti, nes tai yra svarbu Dievui, kurį myliu. Dievas tam turi priežastį, ir aš pasitikiu Juo.

Anksčiau nesuprasdavau vieno Jėzaus aukos aspekto. Man atrodė, taip viskas aišku – Jėzus žinojo, ko atėjo į žemę, kokia Jo misija, nes Jis pats buvo Dievas. Jis tiesiog įvykdė planą ir viskas. Vis dėlto daug kas ėmė keistis manyje, kai suvokiau, kad Jėzus neprivalėjo to daryti. Ir tai nebuvo „savaime suprantama“. Būdamas atskiras Trejybės Asmuo, Jis turėjo laisvę rinktis. Jis pasirinko paklusti Tėvui, paaukoti teisę į savo norus dėl To, kurį mylėjo. Tai yra meilė ir laisvė! Jėzus sakė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė“ (Jn 4, 34). Tai nebuvo priverstinė pareiga, neišvengiamybė ar situacija be pasirinkimo, bet Jėzaus savanoriškas troškimas vykdyti ne savo, o Tėvo valią. Kai supratau, kad išgelbėjimas priklausė nuo Jėzaus apsisprendimo, tada man naujai suskambėjo giesmės žodžiai: „Gyvenai, kad mirtum atstumtas; paklusai – ant kryžiaus nuėjai…“

Todėl laisvę aš sieju su laisvu ir džiaugsmingu susitaikymu su Dievo valia, tvarka ir darbais, kurių pareikalauja gyvenimas šeimoje. Tai nereiškia, kad aš supratau šią pamoką ir daugiau tokių klaidų nekartoju. Mokausi. Viskas paprasta, aišku, bet nelengva. Nes tai yra auka, mirtis sau, kad Dievas galėtų tokias savybes many auginti.

Tačiau ne kartą įsitikinau, kad tik elgdamasi pagal Dievo „rekomendacijas“, aš atrandu pilnatvę. Ir tik pažindama Dievo meilę man, Jo širdį ir charakterį, drįstu pasitikėti Juo. Dievas žino, ką daro, kai manęs kažko prašo. Dėl mano gerovės, o ne dėl žalos (Jer 29, 11).

Prisiminiau Džono Stoto (John Stott) mintis apie laisvę iš knygos „Šiuolaikinis krikščionis“:

Tikroji laisvė – tai laisvė būti savimi, kokį Dievas mane sukūrė ir numatė būti. O Dievas mane sukūrė mylėti. Tačiau mylėti – tai duoti, atiduoti save. Todėl, idant būčiau savimi, turiu išsižadėti savęs ir atiduoti save. Idant būčiau laisvas, turiu tarnauti. Idant gyvenčiau, turiu mirti savo savanaudiškumui. Idant atrasčiau save, turiu prarasti save mylėdamas…<…> Tikroji laisvė nėra laisvė nuo visų įsipareigojimų Dievui ir kitiems žmonėms, kad gyvenčiau pats sau. Tai – vergavimas savanaudiškumui. Priešingai, tikroji laisvė – tai išsilaisvinimas nuo kvailo mažo „savęs“, kad atsakingai gyvenčiau mylėdamas Dievą ir kitus žmones.

 

Jurga Jalianiauskienė

Gyvieji Šaltiniai

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-06-30

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt