Kraunasi...

Kas išgelbės nuo pasaulio pabaigos – Dievas ar mokslas?

 

 

 

Nauja globalinė katastrofa, šįkart – epidemijos pavidalu, ir vėl daugeliui žmonių kelia baimę ir pasipiktinimą. Negi Dievas toks rūstus? Kodėl Jis, kurį vadiname Gailestinguoju, leidžia tiek mirčių ir kančių? Šis klausimas kyla ne tik tikintiesiems, bet ir nelaikantiems savęs tikinčiais. Kita vertus, kodėl turėtume bijoti mirties, jei ji, kaip tiki krikščionys, yra perėjimas į amžinąjį gyvenimą, kur viliamės susivienyti su Dievu.

Mūsų tikėjimas teigia, kad mirtis – tai naujo gyvenimo pradžia, mirus mūsų siela ir toliau lieka gyva. Žinoma, amžinasis gyvenimas priklauso nuo to, koks buvo mūsų santykis su Dievu, o taip pat ir su kitais žmonėmis.

Visi žmonės mirtingi – tai neginčijamas faktas. Nepaisant to, žmonija nuolatos masiškai „užsikrečia“ požiūriu, kad mirtis tėra kažkoks atsitiktinumas, būdingas ne kiekvienam. Tarsi mirtis ištiktų tik tuos, kurie jai „papuola“ atsitiktinai – visokius nelaimėlius, nesėkmingus. O apie save galvojame: „Tai ne man. Aš, jeigu ir mirsiu – dar labai negreit! Tad turiu iš gyvenimo paimti viską!“ Štai kodėl mūsų žvilgsnis į gyvenimą darosi vis labiau egoistiškas, pažymėtas siekio tenkinti savo užgaidas ir nuolatinės kovos dėl materialinės gerovės.

Jei Dievo bausme laikome priminimą, kaip kvaila ir pavojinga taip vertinti gyvenimą ir negalvoti apie mirtį, tuomet bet kokia katastrofa išties tampa proga susimąstyti, kam mums duotas gyvenimas. Ir įsiklausti į Dievą, be kurio nė dienos negalėtume egzistuoti.

Mūsų sąmonėje gyvenimas laikosi ant fizinių dėsnių visumos. Tie dėsniai iš esmės, patys savaime, nėra nė kiek „gailestingi“. Prisiminkite, pavyzdžiui, entropijos principą. Visi fiziniai dėsniai yra rezultatas balanso, kuris atsiranda tarp Dievo sumanymo ir to, kaip veikia Jo sukurti kūriniai (žmonės), naudodamiesi savo laisva valia.

Šis balansas, šie fiziniai dėsniai, erdvės ir laiko baigtinumas bei katastrofiškumas yra pasekmė to, kad mums padovanota tobula gamta dėl mūsų veiklos tapo netobula ir prarado malonės pilnatvę. Štai kodėl Bažnyčia pasaulį laiko puolusiu – jis buvo sukurtas visiškai kitoks. Tačiau pats faktas, jog mūsų pasaulyje egzistuoja tam tikri dėsniai, kad jame gali gyvuoti žmonija, įmanomas tik dėl to, kad yra Dievas. Būtent taip tiki Bažnyčia. Ir toli gražu ne visas mokslas tokiam požiūriui prieštarauja.

Juk kažkas turėjo šiuos dėsnius „paleisti veikti“ – nebūtyje nieko nevyksta. Pagal tikimybių teoriją mūsų, žmonių, apskritai neturėtų būti, atsižvelgiant į tai, kiek daug žmonėms pavojingų faktorių yra gamtoje ir visatoje. Toli gražu ne visi mokslininkai, tyrinėjantys visatą, linkę sutikti, kad mokslui „nereikalinga Dievo hipotezė“. Visata yra tokia sudėtinga, kad ieškodami atsakymų į klausimą „kodėl“, turime grįžti prie visatos sukūrimo, prie pradžių pradžios.

Žinoma, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą, Dievas mus apdovanojo išskirtine kūrybos galia. Tačiau veikdamas puolusiame, nuodėmės perkeistame pasaulyje, žmogus, kad ir koks kūrybiškas jis būtų, vis tiek išlieka ribotas. Štai puikus pavyzdys iš labai šiuolaikiško mokslo srities – branduolinės fizikos. Šiuo metu žmonijai žinomi maždaug 3300 atominių branduolių, iš kurių – apie 280 yra stabilūs, o likę – radioaktyvūs. Taigi, didžioji radioaktyviųjų (kaip žinoma, egzistuojančių labai trumpą laiką) branduolių dalis yra dirbtinai sukurta žmonių. Tačiau visi (visi!) stabilieji branduoliai aptinkami tik gamtoje, t. y. žmogui jokiomis sąlygomis nepavyko sukurti nė vieno stabilaus izotopo!

„Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.“ (Jok 4, 14), – šiandien šie žodžiai visiškai naujai skamba tiems, kurie prisilietė prie elementariųjų dalelių ir sintezės elementų paslapčių.

Tai tinka ir kalbant apie progresą. Naujaisiais laikais tikėjimas progresu praktiškai užėmė Dievo vietą. Istorija mums vis naujai parodo, kaip klaidinga iš mokslo tikėtis stebuklų. Taip, mūsų žinios ir technologijos neabejotinai tobulėja ir vystosi. Tačiau reikia pripažinti, kad paskutiniais dešimtmečiais jokių išskirtinių pasiekimų čia nebuvo. Tiksliau, kiekvienas naujas išradimas ar pasiekimas sukėlė naujų klausimų, į kuriuos atsakymų neturime.

Vis dėlto tai nereiškia, kad vyksta mokslinės visatos „sistemos sunaikinimas“. Tik pamažu aiškėja, kad šešiasdešimties metų senumo nuostatos apie „tolimųjų planetų dulkes“ išties pernelyg optimistinės ir jas būtina koreguoti.

Mokslo vystymasis, be abejonės, jau atnešė ir toliau atneš žmonių gyvenimui daug naudos ir pagerins kasdienes sąlygas. Tačiau tikėtis, jog mokslas išpildys visas svajones, pasiūlys absoliutų komfortą, saugų ir amžiną gyvenimą, tikrai neverta. „Nepasitikėkite didžiūnais, nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti“ (Ps 146, 3). Šiandien darkart galime įsitikinti, kad Biblijos eilutės nė kiek nepaseno. Amžinosios vertybės išlieka – su visa pagarba mokslo žinioms.

Tačiau sugrįžkime į pradžią, prie klausimo apie menamą Kūrėjo žiaurumą. Dievas – gailestingumo, o ne aukojimo Dievas – tai buvo žinoma dar gerokai iki Evangelijų parašymo. Senosiose psalmėse jau skambėjo vilties ir meilės žodžiai. Pražūtys įvyksta ne dėl Dievo žiaurumo, o dėl daugybės nuodėmių, kurias žmonės, kiekvienas iš mūsų, padarome, savo laisvą valią panaudodami blogiui, nesistengdami atgailauti ir perkeisti savo gyvenimų. Deja, Kainas ir šiandien eina žudyti Abelio.

Epidemijas ir kitas nelaimes Bažnyčia priima kaip kartų vaistą, primenantį mums, kad mirtis visada yra šalia. Ir kad reikia nuolatos galvoti ne apie žemiškus pasiekimus bei mėgavimąsi materialine gerove. Juk dažniausiai tai yra susiję tik su egoizmu ir nė iš tolo nekvepia meile šalia esantiems. Galvokime apie sielos išgelbėjimą, apie amžinąjį prisikėlimą, kuriuo tiki krikščionybė. Baisu, jei žmogus negalės patekti į amžinąjį gyvenimą Dievo Karalystėje, ir liks nemirtingu atstumtuoju – nei gyvuoju, nei mirusiuoju, amžinai vienišu savo bedievystėje…

Apie tai Dievas mus nuolat įspėja. Pasaulis, kurį priimame kaip savo pačių „dirbtuves“, kuriose nėra Aukščiausio Įstatymo, ir todėl galime daryti, ką tik užsigeidžiame, vieną akimirką grasina mus išstumti. Žmonija jau daugybę kartų stovėjo ant paties bedugnės krašto, ir jei kas ir gelbėjo, tai tik Dievas, visų pirma – per žmogaus sąžinės prabudimą, veiklią meilę ir gailestingumą. Būtent taip pasauliui vis pavykdavo išvengti prapulties. Mokslas – tik instrumentas, žinios ir technologijos. O mirtis… Mirtis vis tiek pasiekia kiekvieną žmogų. Todėl suvokdami ir priimdami mirties neišvengiamumą, galime atrasti ir viltį. Viltį gyventi su Dievu, kur nėra jokių virusų bei pandemijų.

 

Pagal „Foma.ru“ parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr.II

 

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-06-03

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2021 www.zarasuparapija.lt