Mieli broliai ir seserys Kristuje, gegužės mėnuo – pats nuostabiausias laikas, kada gražiausiais žiedais pražysta gamta, vaiskia žaluma pasipuošia laukai, sodai ir miškai.  Taip pat visa Romos katalikų bažnyčia visą gegužės mėnesį skiria Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. „Mojavinės“ giesmės vakarais skambančios ir namuose, šeimos rate, ir žydinčiuose laukuose prie koplytėlių, pastatytų Dievo Motinos garbei, atsispindi meile, viltimi ir gyva liaudies pamaldumo tradicija.

Marija yra Dievo Tėvo dukra, Dievo Sūnaus Motina ir Šventosios Dvasios mistinė sutuoktinė, angelų, šventųjų, dangaus ir žemės Karalienė. O šv. Luisas de Montfortas ją pripažįsta kaip visų širdžių Karalienę ir Dievo kūrimo šedevrą.

Krikščionys iki šiol skirtingai vertina Dievo Motiną Mariją. Romos katalikai ją itin aukština, kiti jos atžvilgiu laikosi santūriai ar net kritiškai. Dievo Motinos titulas Marijai neginčytinai suteiktas tik 431-aisiais mūsų eros metais, kada įvyko Pirmasis Efezo bažnytinis susirinkimas. Šiam susirinkimui, kuriam vadovavo šventasis Kirilas, bevykstant, buvo nuspręsta paneigti Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus mokslą, t.y. nestorianizmą, neva Marija yra neteisėtai vadinama Dievo Motina, nes, esą, ji pagimdžiusi tiktai žmogų – Jėzų Kristų. Šiuos teiginius vyskupai atmetė, Nestorijų pasmerkė, o Mariją neginčijamai paskelbė Dievo Motina.

Taip amžiams bėgant, Marijos garbei ir šlovei buvo paaukota visa, ką gražiausio gamta ir žmogus sukūrė. Todėl ir pavasaris, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas tai, kurią Bažnyčios liturgija vadino Jeriko rože, Libano kedru, kvapiu cinamono ir balzamo medeliu.

Ištiso mėnesio Marijai paaukojimo, kaip ir kitų Marijos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V amžiuje Mažosios Azijos koptai ištisą mėnesį, vadinamą Kiahc, t.y. gruodį, kuris gamtos grožio atžvilgiu atitinka mūsų gegužės mėn., buvo skyrę ypatingai Marijos garbei. Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, tas pats uolusis Marijos garbės gynėjas prieš Nestorijų. Iš vėlesnių amžių žinoma tiek, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai garbindavo rugpjūčio mėnesį, nes jame buvo svarbiausioji Marijos – Dangun Ėmimo – šventė, pas mus dar vadinama Žolinėmis. Tai matyti iš imperatoriaus Androniko II vieno dekreto, kuriame minima, kad tasai mėnuo yra skirtas Marijos garbinimui.

Vakaruose gegužės mėnesio skyrimą Marijai Bažnyčia paskelbė prieš pagonių pavasario šventę – Florą, kuri Romos imperijoje nuo seniausių laikų buvo švenčiama nuo balandžio 13 iki gegužės 3 d. Jos metu cirkuose būdavo žaidžiami žaidimai, o liaudis, apsirėdžiusi drabužiais, kurie kitu metu buvo draudžiami, namus ir galvas papuošę gėlių vainikais, keldavo orgijas, vadinamas florealija. Nors pagoniškosios florealijų šventės dingo drauge su pagonyste, tačiau jų pėdsakai dar ir vėlesniais amžiais buvo užsilikę liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Boromėjaus elgesio, kuris itin kovojo su šia pagoniška liekana, o ji reiškėsi įvairiomis formomis Milano mieste. Taip Bažnyčia, kaip rūpestinga motina ir pedagogė, tą laikotarpį, kuriame drauge su gamta atgyja ir žmonių prigimties aistros, pašventė Marijai, kuri savo grožiu, viršydama visokį žemišką gražumą, yra tapusi dangaus ir žemės puošmena.

Marijos idėją sujungti su gegužės mėnesiu, pirmasis buvo išryškinęs Ispanijos karalius Alfonsas X savo poemoje „Giesmė šventajai Marijai„, kurioje Mariją lygina su gegužės mėnesiu. Tai įrodo, kad XIII amžiuje Ispanijoje jau buvo ypatingas pamaldumas į Mariją gegužės mėnesį.

Šio mėnesio pamaldų Marijos garbei tam tikrų ženklų ir atgarsių viduramžiais randame ir kitose vietose. Vokietijoje palaimintasis Henrikas Susas (†l365), didysis vokiečių mistikas ir Marijos garbintojas, kaip jo gyvenime ir raštuose skelbiama, ištisą gegužės mėnesį rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos altorius ir kalbėdavęs specialias maldas. Į Mariją jis kreipdavosi: „Būk palaiminta, gimstanti aušra, iš visų kūrinių, tebūna palaiminta tavo veido gėlių – raudonųjų rožių – pieva, papuošta amžinosios išminties rože“.

Kitas vokietis – Wolfgangas Seidlas 1549 m. Miunchene išleido knygą „Dvasingesnis„, kurioje pasisako prieš gegužės mėnesio profanaciją, nes tas mėnuo esąs skirtas Marijos garbei.

O štai Italijoje 1676 m. Fjezolės mieste domininkonų noviciate buvo įkurta draugija, vadinama „Comunella„, kurios nariai įsipareigojo ypatingu būdu pagarbinti Mariją gegužės mėnesio pradžioje giedant Jos garbei giesmes. Giesmės pradėtos giedoti gegužės pirmąją dieną, vėliau pridėti sekmadieniai ir galiausiai visos dienos. Tai buvo paprasti ritualai, apipinti maldomis, litanijomis, išpuošiant gėlėmis Marijos statulas. Nuo 1701 m. ši praktika buvo išplėsta visam mėnesiui. Taip pat XVII a. pabaigoje Neapolyje, karališkoje šv. Klaros bažnyčioje, per visą gegužės mėnesį kas vakarą būdavo vienos valandos pamaldos su giesmėmis ir švč. Sakramentu palaiminimu.

Tai vis buvo paskira iniciatyva, įvairiose vietose įvairiai ir nevienodai pasireiškusi. Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui Annibale Dionisi, kuris 1725 m. Parmoje išleido knygelę „Marijos mėnuo, arba tebūna gegužės mėnuo pašvęstas Marijai praktikuojant įvairias dorybių gėleles, jai atsidavusiems tikintiesiems pasivedant“. Joje buvo surinkta paskiros šio pamaldumo praktikos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema įvedant naujovę – kvietimą melstis, praktikuoti pamaldumą įprastose kasdienėse vietose, nebūtinai bažnyčioje, taip pašventinant tas vietas ir mūsų veiksmus. Ši knygelė labai paplito ir turėjo didelės įtakos gegužinių pamaldų išpopuliarėjimui. Joje gegužinių pamaldų tvarka buvo nustatoma tokia: papuošti gėlėmis Marijos altorių ar paveikslą, prieš jį vakarais sukalbėti šv. Rožinį, litaniją, ar kitas maldas, paskaityti ką nors apie Marijos dorybes. Tokiam skaitymui kitas jėzuitas Francas Lalomia 1758 parašė knygelę „Gegužės mėnuo”, kuri buvo tuoj išversta į prancūzų bei vokiečių kalbas ir prisidėjo prie gegužinių pamaldų išplitimo Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Iki tol gegužinės pamaldos vis dar nebuvo įvestos visoje katalikų Bažnyčioje. Prie jų dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas Alfonsas Muzzarelli, kuris 1785-aisiais išleido knygelę ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose vyskupijose. Toji knygelė XIX amžiuje turėjo net 100 leidimų ir buvo išversta į daugybę kalbų. Patsai Muzzarelli, 1803 m. popiežiaus Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Romos jėzuitų Kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo Miesto bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją. XIX amžiuje gegužinės pamaldos jau buvo Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840-ųjų visoje Austrijoje ir Vokietijoje. Kai popiežius Pijus VII 1814-aisiais laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis kitais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo, o 1822-aisiais suteikė atlaidų, kuriuos padaugino popiežius Pijus IX 1859 metais. Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, visose bažnyčiose gegužės mėnesį yra aukojamos pamaldos Marijos garbei.

Ypatingai pamaldumas Marijai augo paskelbus Nekaltojo Prasidėjimo dogmą 1854 metais, jį puoselėjo Mergelei Marijai atsidavę šventieji, tokie kaip Jonas Bosko, taip pat skatino popiežiai. Enciklikoje „Mense Maio“, paskelbtoje 1965 m. balandžio 29 d., popiežius Paulius VI nurodė gegužę kaip mėnesį, kurio metu šventovėse ir namuose dar karščiau ir švelniau iš krikščionių širdžių kiltų Mergelei Marijai skirtas garbinimas.

Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti gana vėlai. Šį kartą pavyzdį davė ne Vilnius – Lietuvos sostinė, bet buvusi Seinų vyskupija, dabartinė Vilkaviškio vyskupija. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, 1851-1853 metais buvo nuvykęs į Romą. Ten jis ir pamatė gegužines pamaldas Romos bažnyčiose, kur jos buvo aukojamos su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį į savo vyskupiją, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdė vyskupas Motiejus Valančius. Jis buvo šių pamaldų išplatintojas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m. Reikia manyti, kad ir visoje Vilniaus vyskupijoje jos atsirado ne anksčiau.

Lietuvoje plintant gegužinėms pamaldoms, 1919 metais katalikų naudojamoje maldaknygėje buvo aiškinama, kaip reikia švęsti gegužines pamaldas. Pacituosiu:  „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplyčėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę: Sveika Marija, Dievo Motina, kaip saulė šviesi, kaip dvasia gryna, atmink ant mūsų savo širdyje, melskis už mumis, Sveika Marija…”

Toliau sakoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės”.

Toje pačioje maldaknygėje randama ir malda švč. M. Marijai, kuria melstasi gegužės mėnesį. Cituoju: „O Marija! o Karaliene dangaus ir žemės! Karaliene ir Motina viso svieto! Mes pavedame Tau visą svietą, bet ypatingai meldžiame Tavęs, idant maloningai teiktumeis žvilgterėti ant esančios čia ant žemės Sūnaus Tavo Bažnyčios. Apgink ją, o Motina, uždenk Širdžia Tavo tą Bažnyčią šventą ir nuo prispaudimų teikis ją išgelbėti. Turėk apgynime Tėvą šventą Popiežių, teipogi kunigus, tarnus Kristaus. Išprašyk nuo Sūnaus Savo, idant visoje pasaulėje tarp visų giminių svieto, o ypatingai mūsų mylimoje tėviškėje Lietuvoje ir Žemaičiuose žydėtų broliška meilė, pakajus ir šventa vienybė…”. Manoma, kad šios maldos autorius buvo vyskupas Motiejus Valančius.

Populiarioji, tik gegužinėse pamaldose giedama giesmė „Sveika Marija, Motina Dievo“ yra išversta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir nutolęs nuo originalo. Net ir gaida, lenkų giesmynuose užrašyta, lietuvių lūpose buvo kiek perdirbta, pakeista, sulietuvinta. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau nei jos autoriaus nei sukūrimo metų neišlikę.

Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo aukojamos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.

Gegužines pamaldas Lietuvos kaimas išgyvendavo ypatingai. Tai buvo labai reikšmingas kaimo, liaudies pamaldumas, kuriame, šalia būtinų darbų ir reikalų, likdavo iniciatyvos maldai ir kuri darydavo nepaprastai gilų įspūdį. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės išimdavo iš kraitinių skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošimui seklyčios – kambario, kuriame būdavo atliekamos gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys sunešdamos vaškines žvakes ir pan. Tai buvo graži, sava šeimos dvasinio pakilimo šventė.

Gegužinės pamaldos kai kur buvo puiki proga išstumti iš lietuviškų bažnyčių jau nereikalingą lenkų kalbą. Tai įvyko XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Lietuviai, įgudę giedoti Marijos litaniją ir giesmes namuose lietuviškai, susiorganizavę, per gegužines pamaldas bažnyčioje užtraukdavo taip pat lietuvių kalba, tokiu būdu išsikovodami sau seniai priklausomą teisę savose bažnyčiose garbinti Dievą ir Mariją sava gimtąja kalba.

Gegužinėse pamaldose įprasta giedoti švč. M. Marijos litaniją, kuria jau XII amžiuje buvo meldžiamasi. Ji kilo iš Visų šventųjų litanijos. Jau IX amžiuje visų šventųjų litanijoje buvo minimi trys Marijos titulai: Šventoji Marija, Dievo Gim­dytoja ir Mergelių Mergelė. Bėgant amžiams įsi­galėjo paprotys Visų šventųjų litanijoje kreiptis į Mariją vis naujais titulais, kol galiausiai susiformavo savarankiška Marijos litanija. Labiausiai pa­plito dvi Marijos litanijos: Venecijos ir Loreto, pas­taroji yra mums dabar gerai žinoma. Šios pavadinimas siejamas su Loreto miesto Italijoje Apreiškimo Marijai šventove, kuri tuo metu buvo vienas didžiausių piligrimystės centrų. Katalikų liturgijoje švč. Mergelės Marijos litanija aprobuota 1587 metais, o 1601-aisiais popiežius Klemensas VIII ją patvirtino kaip vienintelę leidžiamą Marijos litaniją.

Apie Mariją ypatingai gražiai atsiliepia Italijos Romos katalikų bažnyčios prelatas, kardinolas Angelo Comastri. Jis teigia, kad gegužės mėnuo yra nepaprastai gražus, visa kūrinija apsirengia puikiais gėlių apdarais. O žmonijos gražiausias apdaras yra Marija. Ji yra graži, o arkangelo Gabrieliaus žodžius Marijai „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ iš graikų kalbos būtų galima versti ir kiek kitaip: „džiūgauk grožio pripildytoji, Viešpats su tavimi!“. Žodis „gražus“ turi daug reikšmių. Dažnai „gražiais“ pavadinami asmenys, kurie turi gražų tik veidą, tačiau jų širdis yra pikta. Štai Marijos grožis yra kitoks, jis yra pilnas: kildamas iš širdies, atsispindi jos veide. Be abejo, Marija turėjo būti graži taip pat ir išoriškai, tačiau fizinis grožis buvo ne kas kita, kaip jos širdies ir sielos grožio atspindys. Ugdydami pamaldumą Marijai, ugdome Jos grožio suvokimą.

Maldos į šventuosius prasmė nėra kažkoks jų pripažinimas. Šventiesiems nereikia pripažinimo. Maldos į šventuosius prasmė yra gyvenimo ir tikėjimo modelių ar pavyzdžių atpažinimas juose. Ir ypač Marija suteikia mums nepaprastą tikėjimo pavyzdį. Vėlgi, kalbant apie Elžbietos pasveikinimą Marijai graikų kalba, būtų galima jį versti taip: „palaiminta įtikėjusi“. Mes iš Marijos turime mokytis tikėjimo, nuolankumo ir širdies atvėrimo Dievui. Nuolankumu ir atvirumu Dievui dvelkia visos Evangelijos užuominos apie Mariją. Būtent Marijos nuolankumas leido Dievui atlikti joje savo didžiuosius darbus. Ir vienas iš galimų atsakymų, kodėl Dievas atrodo beveik pasislėpęs mūsų laikais, kodėl Jis beveik nebesikalba su dabartinėmis kartomis yra tas, kad mūsų epocha pasižymi didele puikybe. Nuolankumas mūsų širdyse atveria kelią Dievui ir tai ramybei, kurią savo apkabinimu tik Jis gali suteikti.

Kai Kristus nuo kryžiaus tarė Marijai ir Jonui: „Moterie, štai tavo sūnus (…) Štai tavo motina“, taip Jėzus norėjo pasakyti Marijai: išplėsk savo motinystę, tavo motinystei patikiu mokinius, visą žmoniją, o žmonijai – tavo motinystę. Ir nėra jokios abejonės, kad Marija, klusni tikėjimo moteris, labai rimtai priėmė Jėzaus žodžius. Tad į Marijos apsireiškimus pasaulyje galime žvelgti kaip į visuotinės motinystės išraišką, tokios motinystės, kuri rūpinasi, kuri siekia parodyti šilumą vaikams.

Tikras, brandus, katalikiškas pamaldumas švč. Mergelei Marijai, t. y. marijiškasis dvasingumas, pasižymi penkiais bruožais: bažnytiškumu, bibliškumu, praktiškumu, didaktiškumu ir kristocentriškumu. Trumpai aptarsime kiekvieną iš jų.

Bažnytiškumas reiškia paprastą mintį, jog marijiškasis dvasingumas turėtų būti praktikuojamas pagal šiuolaikinės Bažnyčios mokymą.

Bibliškumas reiškia, jog marijiškasis pamaldumas turėtų būti paremtas Šventojo Rašto mokymu apie švč. Mergelę Mariją. Anot šv. Augustino, Marija buvo davusi amžinos nekaltybės įžadą. Tačiau amžinos mergystės įžadas nėra Bažnyčios mokymo objektas. Svarbiausia yra tai, kad skaistybės įžadas visiškai nesiderina su Naujojo Testamento švč. Mergelės Marijos vizija. Jos vaizduojama Marija yra tikroji atstovė oficialiojo judaizmo, kuris, kaip žinia, buvo labai orientuotas prokreacijos atžvilgiu. Jeigu būtų taip, kaip teigė šv. Augustinas, tai skaistybės įžadas paneigtų Marijos dieviškąją motinystę, nes padarytų iš jos tik įrankį – instrumentą, neatsižvelgiant į Marijos valią troškimus ir pasiryžimus. Jeigu Marija buvo davusi skaistybės įžadą, vadinasi, buvo visiškai išsižadėjusi motinystės, nes netgi mažytis jos troškimas būtų tolygus skaistybės įžado paneigimui. Juk mergelė, kaip rašo šv. Paulius, turėtų būti „šventa kūnu ir dvasia“.

Trečiasis bruožas yra praktiškumas. Tai vienas labiausiai paplitusių ir seniausių bruožų. Jau pradedant nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo įprasta prašyti švč. Mergelės Marijos užtarimo. Be jo greičiausiai nebūtų netgi maldos „Sveika, Marija“. Marija, kaip teigia evangelistai Lukas ir Jonas, visada mokėjo pamatyti žmonių sunkumus ir jiems atskubėti į pagalbą.

Toliau seka – didaktiškumas. Čia vienas svarbiausių bruožų. Reikia turėti tikrąjį Marijos suvokimą, reikia į ją kreiptis pagalbos, bet reikia iš jos ir mokytis. Tai natūralus motinos ir vaiko santykis. Ypač iš dangiškosios mūsų Motinos reikėtų mokytis dievobaimingos pagarbos Šventajam Raštui, nes tikėjimas kyla iš klausymo.

Na, ir paskutinysis kristocentriškumas. Tai svarbiausias marijiškojo dvasingumo bruožas. Šiam pasiruošti padeda jau aptarti prieš tai buvę bruožai, o jis savo ruožtu juos vainikuoja ir pilnai išbaigia. Be jų kiti neturėtų jokios prasmės ir tikslo. Šis bruožas taip pat yra itin biblinis, prisiminkime Jono evangelijoje užrašytus žodžius: „Jo motina tarė tarnams: ‘Darykite, ką tik jis jums lieps’“. Kitaip tariant, tikras marijiškasis pamaldumas mus vis labiau priartina prie Kristaus ir skatina mus gyventi jo vertybėmis.

Tad tikrasis pamaldumas švč. Mergelei Marijai yra tiktai tada, jei visi šie bruožai eina kartu.

Kaip teigia kardinolas Džonas Wraitas, švč. Mergelė Marija yra Bažnyčios Motina, tai pavyzdys, vadovė ir įkvėpėja kiekvienam, kuris bažnyčioje ir per ją siekia būti Dievo ir žmogaus tarnu. Šventoji Dvasia, kaip mums priminė popiežius Leonas XIII, yra Bažnyčios siela: visa Bažnyčios narių veikla ir tarnystė, pradedant švenčiausiosios Motinos dalyvavimu Bažnyčios darbuose, yra gyvybinga. Šventoji Dvasia, kaip kūnas, atgaivina visą savo veiklą. Tai gynėja ir paguoda, kurią pats Kristus mums atsiuntė, kad mus guostų gyvenimo sunkumuose ir liūdesyje bei taptų mūsų džiaugsmo šaltinu gyvenimo slėpiniuose.

Taigi gegužės mėnuo buvo skirtas šventajai Motinai, visiems mažutėliams, likusiai Bažnyčios daliai, net ir tiems, kurie yra nesąmoningi, bet sąžiningi jos nariai. Ten, kur yra tikėjimas, yra Marijos pavyzdys, nes ji gyveno tikėjimu, kaip mums primena Šventasis Raštas. Jei pamaldumas yra dorybė, kuri mus sieja su visais gyvenimo šaltiniais, Dievu, savo tėvais, Bažnyčia, Kristumi, tai tikrai krikščioniškasis pamaldumas mus sieja dėkinga meile Marijai arba mūsų sutikimu su Kristumi.

Visą gegužės mėnesį besimeldžiant švč. M. Marijai, savo meilę jai ir atsidavimą galima parodyti įvairiais būdais. Pradėkime kiekvieną dieną Pasiaukojimo Nekaltajai Švč. M. Marijos Širdžiai akto malda. Štai šv. Teresė melsdavosi: „Marija, duok man savo širdį: tokią gražią, tokia tyrą, tokia nepriekaištingą; tavo širdis kupina meilės ir nuolankumo, duok, kad galėčiau priimti Jėzų per šventąją Komuniją ir leisk man mylėti Jį, nes kai myliu Jį, tada tarnauju Jam vargingiausiųjų atspindy“.

Kalbėdami vidudienį „Viešpaties Angelo“ maldą, prisiminkime apie svarbiausią Marijos buvimą mūsų išganymo slėpiniuose – mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus įsikūnijime, kančioje, mirtyje ir prisikėlime. Šv. Jonas Vianėjus moko ir primena mums apie nuolatinį Marijos buvimą ir veikimą mūsų gyvenime: „Tik po paskutinio teismo sprendimo Marija pailsės; dabar ji per daug užsiėmusi vaikais. Tarnauti Dangaus Karalienei reiškia ten karaliauti, o gyventi pagal jos įsakymus yra daugiau nei valdyti“.

Jei mes tikrai ką nors mylime, tada norime geriau tą žmogų pažinti, atidžiau sekti jį ir pagaliau mėgdžioti jo gerąsias savybes, kurias vadiname dorybėmis. Sent Luisas de Montfortas pateikia 10 Marijos dorybių, kurias mes imituodami būsime pakeliui į šventumą. Tai gilus nuolankumas, gyvas tikėjimas, paklusnumas, nenutrūkstanti malda, nuolatinis savęs neigimas, tyrumas, meilė, didvyriška kantrybė, angeliškas gerumas ir dangiškoji išmintis.

Taip pat Sent Luisas moko: „Didžiausi šventieji bus turtingiausi malonėmis ir dorybėmis melsdamiesi prie švč. Mergelės Marijos, žiūrėdami į Ją kaip į tobulą pavyzdį ir kaip galingą pagalbininkę jiems padėti“.

Mūsų gyvenimas yra nuolatinė kova prieš pagundas. Mes neturėtume kovoti vieni su velniu, kūnu ir pasauliu. Kai esame gundomi, šaukimės Marijos vardo; melskimės Sveika, Marija. Jei tai bus padaryta, visos pragaro galios bus sunaikintos. Marijai įsakius, priešai – piktosios dvasios – dings ir bus nugalėti. Šventasis Pranciškus Salezas buvo linkęs į neviltį ir per šv. Bernardo maldą „Atsimink, maloningoji Mergele Marija“ šios pagundos buvo nugalėtos.

Tad mieli broliai ir seserys, užbaikime šią katechezę, skirtą švč. M. Marijai, nuostabia šv. Jono Pauliaus II malda: „O visų žmonių Motina, tu pažįsti jų kančias ir viltis. Tu motiniškai nujauti pasaulį drebinančią kovą tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos. Išgirsk mūsų šauksmą, siunčiamą tiesiai į tavo širdį Šventojoje Dvasioje. Priimk į savo glėbį žmones, kurie karštai to trokšta, kurių pasitikėjimo tu taip pat labai lauki. Priimk į savo motiniškąją globą visą žmonijos šeimą, kurią su atsidavusiu džiaugsmu patikime tau, o Motina. Tegu kiekvienas sulaukia taikos ir laisvės, tiesos, teisingumo ir vilties laikų. Amen.“

 

Kun. dek. Vydas Juškėnas