„Gyvendama ir augdama su savo tėvais tikėjau, kad jų meilė niekada nemirs.

Įsivaizdavau, kad ji tarsi didelis medis, pasiruošęs mesti iššūkį visoms audroms, o svarbiausia – laikui.

Tačiau pastebėjau, kad taip nėra, nes net ir didelis medis gali ilgainiui netekti šakų ir nudžiūti.

Man pasakojo, kad didžiosios meilės, kaip ir medžiai, nemiršta nuo vėjo gūsio ar vandens stygiaus.

Jos miršta, jei joms leidžiama numirti iš vidaus, kaip nutiko mano tėvui ir motinai.“ (Dvylikos metų mergaitė)

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“