„Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 17–18).

„Mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, – giedame Velykų šlovinime. Mirtį jis įveikė mirtimi. Būtent čia mes turėtume pradėti galvoti apie Kristų kaip Viešpatį.

Kaip šv. Jonas matė savo regėjime, Jėzus turi mirusiųjų pasaulio raktus, nes jis buvo miręs ir vis dėlto yra gyvas. Prisikėlęs Kristus sako: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Pirmieji krikščionys prisikėlimą suprato kaip įvykį, kuriuo Dievas patikėjo Jėzui, dailidei iš Nazareto, valdžią, pasodino į sostą savo dešinėje, kad pasidalintų viešpatyste. Kodėl?

Pirmiausia, prisikėlęs iš mirusių Jėzus „nebemiršta“, kaip sako apaštalas Paulius. Prisikėlęs Jėzus laisvas nuo visų suvaržymų ir apribojimų, dėl kurių vyrai ir moterys lieka atokiau nuo Dievo ir vienas nuo kito. Prisikėlimas – tai ne atgaivinimas; tai naujo, kitokio gyvenimo dovana, gyvenimo, kuris egzistuoja anapus mirties ir pragaro, sunaikinimo ir suirimo. Jis nebemiršta, jam „mirtis nebeturi galios“. Jis nebėra praeities kalinys; jis nėra istorinė atmintis, tvarkingai surikiuota ir paslėpta. Ne, nuo dabar jis priklauso visų laikų visiems žmonėms, į jį gali kreiptis visi.

Tai reiškia, jog tai, ką Jėzus savo gyvenimo metais skelbė ribotai grupei žmonių, dabar atvira visiems. Šis skelbimas užtikrina, kad Dievas besąlygiškai priima visus, kurie juo pasitiki. Tačiau kaip? Jėzus ne paprasčiausiai kalba apie tai, tačiau liudija elgesiu: savo paties atjauta, tarnyste, atvirumu visiems, kurie jo ieško, jis „įkūnija“ Dievo gailestingumą. Jis ir toliau jį neša iki skausmo gelmių, vis aiškiau suvokdamas, ką jam reikš atiduoti save kaip gyvą Dievo atjautos ženklą. Tai bus mirtis, visiškas savęs ir gyvenimo atidavimas. Jo mirtis įgauna dar vieną prasmę – įkūnyti Dievo gailestingumą.

Žinome, kad Jėzus pasitikti mirties ėjo apleistas ir vienišas, jausdamas vidinę sumaištį ir tamsą. Nejuto stoiško susitaikymo, nei sokratiško išdidumo, nebuvo nieko, kas būtų tą žingsnį palengvinęs ir supaprastinęs: Jėzus žvelgė į artėjančią mirtį ir matė ją absurdišką ir bauginančią.

Ankstyvųjų krikščionių vaizduotę prikaustė būtent tai – kad jis buvo paklusnus nepaisydamas nieko, ir kad gailestingumo vardan jis iškentė siaubą. Atiduodamas save jis įkūnijo atjautą, gailestingumą; jei tai veda į mirtį, reikia priimti ir ją, nes nusigręžti nuo jos reikštų užstoti kelią Dievo gailestingumui, užtemdyti jo šviesą. Tad Jėzus savo agonijoje Getsemanėje ištaria „taip“ jį bauginančiai mirčiai, kad nekliudytų veikti Dievo gailestingumui. Jo dovana yra pilnutinė; jame nėra nieko, kas įsiterptų tarp Dievo ir kenčiančios žmonijos. Štai žmogus, kuris atidavė visą savo gyvenimą ir mirtį, kad taptų regimu ženklu, pažadu, ir susvetimėjusiems žmonėms leistų pajusti beribės, besąlygiškos Dievo atjautos skonį.

Ketvirtosios Evangelijos autorius perteikia tai šokiruojamu vaizdu: Jėzus pavertė save mūsų maistu. Jo kūnas – tai Dievo gerumo duona: valgyk ją ir gyvenk.

Jėzus apiplėšė save iki mirties, ir todėl, pasak Pauliaus, Dievas jį išaukštino. Jėzus pasivertė skaidriu uždegamuoju stiklu, per kurį Dievo šviesa ateina uždegti pasaulio; pasaulyje jis paruošė laisvą vietą, į kurią galėtų ateiti Dievas. Taip jis nebepriklauso išskirtinai žmonių pasauliui; jis yra „atlaisvinta“ erdvė pasaulyje, tyla žmonių pokalbyje, vieta, kur Dievas gali veikti ir kentėti. Jis sukūrė kambarį Dievui. Štai kodėl Jėzaus mirtis – tai ne istorijos pabaiga, tačiau viso jo gyvenimo pastangų įleisti Dievą į pasaulį kulminacija. Kryžius galutinai išlaisvina gydomą Dievo meilę, ir Tėvas užantspauduoja Jėzaus veiklą pasodindamas jį savo garbės dešinėje. Dabar Jėzus yra su Dievu, ne tik su mumis, prisikėlęs ir įžengęs jis siunčia mums Šventąją Dvasią, Dievo dvelksmą į mūsų širdis, Dievo gyvenimą, kuri vienija mus su Tėvu.

Visa valdžia danguje ir žemėje: Jėzus „sukūrė erdvę“ Dievui žmonių pasaulyje, ir nuo tada Dievas žemėje geriausiai atrandamas per Jėzaus istoriją. Tai štai kas yra Dievo gailestingumas: besąlygiška neįkainojama dovana. Istorijoje jis gali veikti tik įsikūnijęs, įgavęs gyvenimo ir mirties pavidalą, matomą ir priimamą kaip Dievo dovana visiems. Tai gyvenimas, visiškai paaukotas Dievui ir žmonėms, peržengiant žmogiškos būties ribotumą. Toks žmogaus gyvenimas nėra tik istorinis faktas, tai nuolatinis Dievo buvimo pasaulyje ženklas. Tuščias kapas, šis keistas ir prieštaringas simbolis, iškyla kaip priminimas, kad Jėzaus gyvenimas „nesibaigė“, nebuvo nutrauktas, nebuvo apibrėžtas. Jis yra „su mumis“. Galime kreiptis į Jėzų kiekvieno kraštutinumo, siaubo, skausmo akivaizdoje, nes būtent per jį Dievo meilė pilnai išsiskleidė jo paties apleistumo ir nevilties gelmėje.

Dabar kiekvieno skausmo ir net mirties šerdyje yra vieta Dievui, nes mes matėme Dievo šlovę Jėzaus kančios varge ir pažeminime. Jėzus turi „valdžią“, jo turime šauktis skausme ir mirtyje. Jis turi mirusiųjų pasaulio raktus, nes jis buvo nužengęs į jį ir vis dar tebegyvena.

Jėzus mirtimi – paklusnumo, savęs apiplėšimo, dovanojimo, malonės ir gailestingumo mirtimi – nugalėjo mirtį ir parodė mums kelią į gyvenimą, kuris veda jo mirties pavyzdžiu – gailestingumu, savęs atsisakymu, pasiaukojimu. Taip mes galime kartu su juo žengti iš mirties į gyvenimą ir mirti už viso pasaulio gyvybę.

Jėzus yra Viešpats. Jėzus iš Nazareto yra Dievo veidas, istorijoje atsigręžiantis į mus. Visas šis gyvenimas yra Dievo veikimas. Bažnyčia neišrado Įsikūnijimo doktrinos: lėtai, klupinėdami krikščionys jį atrado. Jei visa Jėzaus veikla ir jo paties asmuo Dievui yra perregima, jei Jėzus tapo toks tuščias, kad per jį galėtų išsilieti Dievo malonė, jei jis yra neišsenkantis gyvybės šaltinis, kas tada?

Jis yra Dievas: būdamas vaikas, mirdamas, valgydamas, gerdamas, gydydamas ir pamokslaudamas. Jis nėra paprastas žmogus, regėjimo liudytojas, skelbiantis Viešpaties žinią. Jis yra Viešpats, įsikūnijęs Dievas, Dievas, kurį pažinome per istoriją; tai bijantis, kovojantis ir kenčiantis, vienatinis Dievas, kurį mes pažįstame ar galime pažinti, Dievo šlovė Kristaus veide, meilė ir gydymas žmonių rankose ir akyse – kaip dar mes galėtume jį suvokti? Mirštantis Dievas, pasitinkantis mus paskutiniame skausme ir didžiausioje baimėje, priimantis mirtį, visas žaizdas ir ašaras į savo neišsenkantį gyvenimo ir gailestingumo šaltinį.

Jėzus mums yra Alfa ir Omega, visko pradžia ir pabaiga, nes nėra tokio žemės lopinėlio, kur šio kenčiančio veido ikona negalėtų būti atidengta ir pagarbinta. Jis nepripažįsta jokių skilimų, partijų; rasinių, lyties, pasiekimų ar galios privilegijų: jis yra čia dėl visų, nes jis tapo Dievo „erdve“, Dievo kambariu pasaulyje; jame nėra žmogiškos savigynos ar savimeilės užtvarų. Jis yra atviras; jokios sienos, net antkapis, negali jo uždaryti. Dieve jis laisvas visai žmonijai; jame Dievas yra laisvas. Dievas ir žmogiškumas susijungė kartu toje istorijos erdvėje, tais trumpais metais Palestinoje, ir ta istorija tapo raktu skaitant visą istoriją. Ir ta mirtimi yra nugalėtos visos mirtys.