Velykinę homiliją šiemet norisi pradėti ne nuo džiugaus ir lengvo aleliuja, bet nuo evangelisto pastabos apie akmenį, užritintą ant Jėzaus kapo angos. Dėl jo nerimauja moterys, keliaujančios ankstų rytą prie Jėzaus kapo, kad pateptų aliejais jo kūną. „Kas mums nuritins akmenį?“ Klausimas susijęs su fiziniu silpnumu, puikiai suvokiant, ką tu gali ir ko negali. Mums kaip niekada šiandien tinka tapatintis su tomis moteriškėmis ir jų rūpesčiu. Kad ir koks galingas iki šiol atrodė pasaulis, dabar jis – lyg anos gležnos moterys, kurioms nepakrutinti kapo akmens. Jis – labai didelis, – teigia Evangelija. Bet moterys vis tiek eina, nors žino, kad pačios nesusidoros su laukiančia kliūtimi.

Užverstas ant kapo rūsio akmuo nėra tik pavienio žmogaus ar visos žmonijos pečiams per sunkaus išbandymo palyginimas. Evangelijoje pagal Morkų – tai mirties galios simbolis. Labai gerai iliustruojantis jos pranašumą, kada dabar be paliovos skaičiuojame pandemijos aukas. Ne vienam nusvyra rankos.

Tai, kas galėtų įkvėpti per šias Velykas, yra moterų drąsa ir ryžtas. Nepaisant nieko, eiti pirmyn. Nepaisant visiško fiasko, kurį skelbia susidariusios aplinkybės. Jėzaus mokinių nėra, jie dar Getsemanės sode išsilakstė apimti panikos. Pats Jėzus su visu savo mokymu nukryžiuotas, jo kūnas palaidotas, užritintas nepakeliamu akmeniu. Viskas kalba apie pabaigą, žlugimą, mirties triumfą. Baigta. Visiškas fiasko. O moterys vis tiek eina. Be jokio plano, be garantijų, tik su klausimu, į kurį atsakymo nėra. Kaip ir nėra jokios išeities.

Dabar eina pasaulis ir taip pat klausia: „Kas mums nuritins akmenį?“ Labai daug visko sudėta šiame klausime. Kas įveiks pandemiją? Žemynų gaisrus, žemės drebėjimus, cunamius ir kitas stichines nelaimes, prieš kurias žmogaus rankos per silpnos? Kas įveiks dėl žmonių veiklos kylančias baisybes? Karus, badą, žemės taršą? Neteisingumą ir išnaudojimą žmonių santykiuose? Kas įveiks bet kokį blogį ir nuodėmės galią? Kas sunaikins pertvarą tarp Dievo ir žmogaus? O galiausiai – kas nugalės mirtingumą?

Atsakymas nepasigirsta tuoj pat. Bet klausdamas žmogus atranda tiesą apie save. Ir pirmiausia suvokia, kad jis – tik žmogus. Silpnas ir nuodėmingas, ir mirtingas. Klausiant atsiranda būsena, kuri atvira Dievo paieškai. Juk nukelti akmenį gali tik jis. Šv. Rašte nuolat sklinda vargšo šauksmas į dangų, priverčiantis Dievą įsiterpti ir kažką daryti. Šiandien Bažnyčia ir visas pasaulis su ja labai aiškiai ir konkrečiai patiria, kad yra vargšai. O šalia plazda viltis, jog akmuo bus nuristas. Pačiam Dievui atsakant ir įsiterpiant, nes silpnieji, išsigandę ir susirūpinę, jo šaukiasi.

Pasaulis įveikti turės ne tik pandemijos akmenį. Daugybė žmonių netekę vilties ir džiaugsmo, praradę ryšį su Dievu. Nepajudinami akmenys. Labai dideli. Ir nebūtinai dėl pačių žmonių kaltės. O nuritinti juos gali tik Dievas. Jam vienam žinomu būdu ir žinomą valandą. Yra dėl ko šaukti į dangų.

Pirmųjų Velykų istorija teigia, jog akmuo nuo Jėzaus kapo buvo nuristas. Moteris persmelkia išgąstis ir didelis džiaugsmas. Jos perkeistos. Pandemijai pasibaigus, pasaulis taip pat bus kitoks. Neverta prognozuoti, kaip konkrečiai viskas keisis. Velykos dabar siūlo mums ne pergalių scenarijus. Kviečia pasikliauti tuo, kuris buvo prikeltas. Ir kuris kartojo: „Nebijokite!“ Mes nebe pirmi tai išgirstame. Nebe pirmi atsiradę priešais akmenį, kuris žmogui nepakeliamas. Kažin kaip viskas vis išeidavo į gera mylintiems Dievą. Įpratę per Velykas svaigti nuo iškilmių, šiemet paliekami tik su pagalbos šauksmu ir viltimi, kad dar kartą akmuo bus nuristas. Yra priežastis ir dabar tarti: Aleliuja.