Tikintysis: „Aš esu tikintysis, Viešpatie, kenčiu dėl abejonės, kad Dievas neegzistuoja.“

Bedievis: „Man dar blogiau. Esu bedievis, Viešpatie, kenčiu dėl abejonės, kad Dievas, priešingai, iš tiesų egzistuoja. Tai baisu.“

Dabar jau primirštas, tačiau kadaise Achille Campanile (1900–1977) garsėjo kaip nepaprastas humoristas, mėgstantis paradoksus. Šio dialogo ištrauką tarp tikinčiojo ir bedievio pasiskolinau iš jo kūrinio „Tragedijos dviem sakiniais“: visdėlto bedievis galiausiai yra daug labiau įsitraukęs į Dievo egzistavimo klausimą, net jei tas jo susirūpinimas kyla dėl numanomo įtarimo apie nepermaldaujamą dievišką teismą.

Pradėkime nuo šio mini dialogo ir ištirkime savo sąžines: jei būtume privalėję pasirausti po daugumos krikščionių sielų gilumas, nebūtų rizikinga iškelti hipotezę, kad ne vienam iš jų Dievas tai būtis, egzistuojanti kažkur fone, tarsi būtų kokia sielos apdaila ar apstatymas. Jis ten, nustumtas į savo sakralų pasaulį; į jį kreipiamasi prispyrus rimtai būtinybei; jam atiduodama duoklė per sekmadienio Mišias ir sukalbant vieną kitą maldą; jis gerbiamas dėl tos pagarbios baimės, kurią vaikystėje įskiepijo tėvai.

Tačiau Biblija mus moko, kad tikras tikėjimas yra kas kita. Galėtume pasakyti, jog ta atrasta ramybė yra dramatiška; ji pasiekiama kovojant, kaip mums liudija Abraomas, kopęs į Morijos kalną, ar Jokūbas, naktį grūmęsis prie Jaboko upės.

Kristus atėjo supurtyti sąmonių, atnešti ugnies ir kalavijo. Savo mokinius kvietė būti druska ir šviesa, budėti naktį, dovanojant visą save be jokių išskaičiavimų. O būti drungnam labai rizikinga, kaip įspėjama Apreiškimo knygoje Laodikėjos krikščionių bendruomenė (Apr 3, 14–19).

GIANFRANCO RAVASI

Parengė D. Žemaitytė