Vasario 2-ąją Bažnyčia mini Grabnyčias – Kristaus paaukojimo šventykloje šventę – ir meldžiasi už žmones, savo gyvenimus pašventusius Dievui. Tai ne tik seserys ir broliai vienuoliai, bet ir kunigai. Pasirinkę pašvęstąjį gyvenimą, jie liudija tikėjimą, pabrėžia tai savo apranga, dėvi abitus – tampa regimais ženklais.

Su Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu kun. dek. Vydu Juškėnu kalbamės ne tik apie troškimą liudyti tikėjimą, bet ir apie baimę tai daryti. Pretekstu pokalbiui tapo homilija, skelbta antrąją Kalėdų dieną. Komentuodamas Evangeliją, kun. Vydas kalbėjo: „Dauguma mūsų šiais laikais vis dėlto linkę į tylos, bailumo ir nesikišimo kraštutinumą. Mes pernelyg dažnai esame linkę manyti, jog daryti gera tam tikriems žmonėms yra beprasmiška. Esame linkę pasiteisinti ir nė nebandome gelbėti jų sielų, sakydami sau, jog tai būtų nediskretiška arba netikslinga, arba juos įžeistų, arba net jiems pakenktų. Būkime budrūs ir stebėkime, kad mūsų neužvaldytų šios mintys. Tai iš tiesų dažniausiai galima paaiškinti tingumu ir velnio darbu.“

Pasibaigus šv. Mišioms, į parapijos el. pašto dėžutę atėjo laiškas, kuriame moteris pasakojo skaudžią istoriją, nutikusią būtent antrąją Kalėdų dieną. Moteris pasirašė vardu „Parapijietė“. Homilija ir liudijimas gražiai papildė vienas kitą, todėl kun. Vydas išleido parapijos laikraštėlį, o minėtais tekstais pasidalijo internetinėje svetainėje. Žmonės tvirtino skaitę homiliją ir parapijietės liudijimą ne kartą ir ne du. Skaitytojus sudomino tai, kad liudyti tikėjimą buvo kviečiami pasauliečiai.

Tad su kunigu kalbamės apie poreikį liudyti tikėjimą, taip pat apie karantiną, socialinius tinklus, Marijos radiją ir homilijas.

Savo homilija palietėte jautrią temą – pasauliečiai gali ir netgi privalo liudyti tikėjimą. Popiežius Pranciškus sako, kad kiekvienas tikintysis yra misionierius: „…eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.“  Šie Kristaus žodžiai skirti ne tik apaštalams, kaip buvo manoma iki šiol, bet visiems tikintiesiems.

Evangeliją pagal Matą (Mt 10, 17–22) galime puikiai pritaikyti ir palyginti su mūsų tautos išgyvenimų istorija. Užtenka netgi nesenų įvykių, kurių vaisius dabar skiname. Lietuva, kaip ir kitos buvusios ar esamos nuo priespaudos nukentėjusios šalys, turi savo istoriją, savo išgyvenimus, savo auką.  Prisiminkime, kokia Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo Sovietų Sąjungos priespaudoje. Ar visi žmonės galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą? Ar nebuvo pogrindžiuose įvairios veiklos? Ar nebuvome baudžiami už tai, kad ėjome į bažnyčią? Persekiojami? Atstumti? „Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mt 10, 21–22).

Juk puikiai prisimename, kaip mūsų tikėjimas buvo gniuždomas, niokojamas, slopinamas, o garsiau ir drąsiau  pasisakę prieš to meto valdžią dvasininkai – tremiami ir kalinami. „Jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims“ (Mt 10, 17 –19). Ką matė ir kaip augo pokario vaikai, spaliukai, pionieriai? Ar liko drąsos liudyti tikėjimą, kaip liudijo jų seneliai, kai dar tarpukaryje į atlaidus vykdavo miniomis iš aplinkinių vietovių? Štai ir atsakymas. Kodėl dabar pasauliečiai nebežino, kaip liudyti savo tikėjimą? Kodėl niekas iki šiol jų nemokė? Atrodo, jau 30 metų gyvename laisvoje Lietuvoje, tačiau blogio šaknys jau įsišaknijusios ne vienoje mūsų kartoje ir taip greitai viską keisti, ypač provincijose, gana sunku.

Žinoma, džiugu, kad pamažu tas liudijimas atgyja. Ką tai reiškia? Ugdymo įstaigose laisvai mokoma vaikus tikybos, universitetuose drąsiai gilinamasi į teologijos, krikščionybės ir kitų dvasinių ar pastoracinių metodikų temas, atgijo diakonų (vedusių vyrų) tarnystė. Visa tai veda į vienokį ar kitokį tikėjimo liudijimą pasauliui.

Kaip tai gali daryti pasaulietis? Gerais darbais, patarnavimu, rūpesčiu kitais. Prisiminkime gailestingumo darbus sielai ir kūnui: abejojančiam patarti, nemokantį pamokyti, pikta darantį sudrausti, nuliūdusį paguosti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius, išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, ligonį aplankyti, kalinį sušelpti, mirusį palaidoti. Dievas mums davė visą puokštę galimybių, kaip liudyti tikėjimą. Geriausi mokymosi vadovėliai katalikui – tai Katalikų Bažnyčios katekizmas ir Šventasis Raštas. Nėra geresnio mokytojo už patį Dievą, kuris kalba mumyse kasdien per artimą.

Kaip minėjau, blogio šaknys giliai įsišaknijusios. Išlikusi baimė garsiai liudyti Kristų, daryti gera artimui. Baimė būti atstumtam ar išjuoktam lemia savotišką tinginystę – kam tai daryti, jei vis tiek išjuoks, apkalbės? Ai, gal kitą kartą, dabar nedrąsu, ką žmonės pasakys… ir kitokie atsikalbinėjimai. Pripažinkime, tokios  mintys kiekvienam iš mūsų yra dažnos. Žmogus, kaip tvarinys, be Dievo yra silpnas, o be to – nuolat gundomas piktojo. Todėl visas mūsų mintis, darbus, bet kokią veiklą turėtų lydėti malda, pasitikėjimas Kristumi, Šventosios Dvasios šaukimasis, kad suteiktų išminties, stiprybės, sveikatos kiekvieną dieną atsilaikyti prieš tokį tingumą ar gundymą. Kas mes būtume, jei nesišauktume savo dangiško Tėvo? Kokie mes būtume vaikai? Kaip nesikreipti į tėtį vaikui, kai kenčia, kai skauda ar reikia pagalbos? O mylintis mus Dievas savo vaikams nuolatos teikia visokeriopą pagalbą, globoja, laimina, siunčia Šventosios Dvasios dovanų, netgi mums yra paskyręs po Angelą Sargą! Tereikia mums Jo paprašyti, ir Jis visada mus išgirsta.

Radijo bangomis Jūsų tikėjimo įžvalgos pasiekia ne tik parapijiečius, bet yra girdimos visos Lietuvos tikinčiųjų. Gal galėtumėte paaiškinti, kuo skiriasi homilija ir pamokslas?

Homilija ir pamokslas nėra tas pats. Homilija kyla iš Šventojo Rašto. Joje svarstoma, ką Šventojo Rašto mokymas reiškia krikščionio gyvenime ir labiau sietina su apmąstymu, negu su nurodymais. Homilijoje išsamiau aiškinamas liturgijos metu perskaitytas Šventojo Rašto tekstas arba kiti liturginiai tekstai. O pamokslas – tai labiau mokymas. Jis ne tiek kyla iš Šventojo Rašto, kiek remiasi juo ir yra labiau sietinas su konkrečiais dalykais: ką turiu daryti arba ko reikėtų vengti.

Pamokslas, kitaip nei homilija, siekia keisti žmonių elgesį, o ne jų savimonę (į pastarąją yra „nusitaikiusi“ homilija). Pamokslo tikslas yra puoselėti krikščioniškąjį gyvenimą, diegti krikščioniškos moralės principus, aiškinti tikėjimo tiesas. Yra sekmadienio, šventadienio, gavėnios arba advento, atlaidų, o taip pat laidotuvių pamokslai.

Romos Mišiolo skaitinių knygoje skaitiniai pažymėti A, B ir C raidėmis. Tai reiškia, kad konkretaus sekmadienio šv. Mišioms skirtas skaitinys pasikartoja po trejų metų. Ar ruošdamas homilijas Jūs naudojatės anksčiau savo rašytomis, ar kiekvieną kartą ruošiatės iš naujo?  

Niekada nesinaudoju savo anksčiau sakytomis homilijomis, kiekvieną kartą bandau ieškoti naujo tarpininkavimo santykio tarp dangiškojo Tėvo ir besiklausančiųjų. Nėra blogos ar geros homilijos, kadangi kiekviena iš jų yra įkvėpta Šventosios Dvasios, o pasak Bažnyčios mokymo, mano lūpomis kalba pats Kristus. Stengiuosi sudominti klausytoją ir nepabosti, nuosekliai vystyti mintis bei sudėlioti pagrindinius akcentus. Svarbu, kad mokymas nebūtų atitolęs nuo tos dienos perskaitytos Evangelijos ištraukos ar paremtas vien didaktika. Apibendrindamas noriu priminti, kad tikintieji būtų supratingi ir atlaidūs savo dvasininkams, nes ne kiekvieno kunigo tarnystė atsiskleidžia skelbiant Dievo Žodį. Pašaukimui atsiskleisti yra ir kitų galimybių. Tad svarbu, kad parapijos bendruomenė išliktų pastabi ir kupina palaikymo.

Kiek laiko trunka Jūsų bendradarbiavimas su Marijos radiju? Kas Jums talkina?

Savanorystė Marijos radijuje prasidėjo maždaug prieš trejus metus, kada vyskupo dekretu buvau paskirtas į Zarasų parapiją. Tai buvo nemenkas iššūkis mūsų parapijai, kadangi reikėjo įsigyti specialią įrangą ir derinti kitus niuansus, tačiau lūkesčiai pasiteisino, ir tikrai džiugu, kad Zarasų parapija gali prisidėti prie Marijos radijo evangelizacijos misijos – skelbti Dievo Žodį. Šv. Mišios ar kitokios pamaldos yra transliuojamos įvairiai, priklauso nuo susitarimo su Marijos radijo bendruomene. Transliacijose, kaip ir paprastai per šv. Mišias, talkina bažnyčios tarnai ir parapijiečiai, o giesme prisideda LMTA vargonų atlikimo ir muzikos pedagogikos studijas baigusi ir magistro laipsnį turinti vargonininkė Lina.

Karantino metu dauguma parapijiečių stebi parapijos feisbuko paskyroje transliuojamas šv. Mišias. Kaip vertinate tokią šiuolaikinių technologijų suteiktą galimybę?

Šv. Mišių transliacija nuotoliniu būdu niekada neatstos realaus, tikro dalyvavimo švenčiant Eucharistinę puotą. Bažnyčioje teikiami sakramentai, bendruomeniškumo išgyvenimas sukelia nostalgiškas mintis. Vien Eucharistija – juk tai yra gyvenimo šaltinis, centras ir viršūnė. Žinoma, ir dabar nėra ribojimų, susitarus su dvasininku atlikti išpažintį ir priimti šventąją Komuniją. Tačiau žmogus yra sociali būtybė.

Kristus yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 15–20), tad tikroji Kristaus Bažnyčia yra žmonių, tikinčiųjų Bažnyčia.

Kaip bebūtų apmaudu ar gaila, šiuo sunkiu pandemijos laikotarpiu ir mes turėjome solidarizuotis su visais Lietuvos piliečiais dėl mūsų visų saugumo, taip pat melstis į Šv. Juozapą užtarimo malda, kad kuo greičiau vėl visi drauge džiaugsmingai galėtume dalyvauti šv. Mišiose.

Zarasų parapijos paskyra feisbuke yra labai šaunus ir vykęs projektas, kurį kasdien seka apie 4500 tikinčiųjų, o mūsų skelbiami įrašai pasiekia net apie 30000 internautų. Turime daug ištikimų skaitytojų, komentatorių, kurie dalinasi įrašais, taip padėdami mums skleisti Gerąją žinią. Vien šv. Mišių transliacijas peržiūri apie 1500 maldininkų. Labai džiaugiuosi, kad mūsų parapijos puslapis yra toks populiarus, skaitomas, žiūrimas, suteikiantis žmonėms atgaivą, paguodą, o galbūt verčiantis ir susimąstyti, sugrįžti į teisingą kelią.

 

Rūta Kapočiūtė