„Kristus yra tikras priešnuodis ir vaistas nuo visų sielą žudančių blogybių, kurias šėtonas užtraukė žmonijai. Mūsų Viešpatyje yra gyvybė, sveikata ir laisvė. Tai didinga doktrina, kurios moko kiekvienas gailestingumo stebuklas, esantis evangelijoje. Kiekvienas jų liudija pamatinį didingą evangelijos faktą. Kristaus gebėjimas patenkinti kiekvieną žmogiškosios prigimties poreikį yra kertinis krikščionybės akmuo. Kristus yra viskas!“ Ši citata iš kun. Vydo Juškėno homilijos yra ypač aktuali šiandien, pasaulyje siaučiant pandemijai, nors buvo parašyta prieš dvejus metus. Pranašiški žodžiai. Niekad krikščionys nedžiūgavo sulaukę gavėnios labiau nei šiemet: slogiausiame sapne nesapnavome, kad kas nors galėtų uždaryti visas veikiančias Lietuvoje bažnyčias. Išgirdę apie vyskupų sprendimą, priimtą vasario 12 dieną, grąžinti viešas pamaldas, žmonės verkė iš džiaugsmo – barstysime galvas pelenais! Vyresnieji, kurie nesinaudoja internetu, dėkojo už telefonu perduotą žinią: ačiū Dievui!

Ruošdama šį gavėniai skirtą tekstą, klausiausi Zarasų parapijos klebono kun. dek. Vydo Juškėno homilijų įrašų, o kilusius klausimus, drauge su citatomis, nusiunčiau elektroniniu paštu tekstų autoriui, su prašymu pakomentuoti – keturios citatos ir keturi kun. Vydo atsakymai į klausimus.

 

„Jėzuje Kristuje atėjęs į pasaulį Dievas yra mūsų istorijos lemtingasis posūkis. Priimdami gimusį Jėzų, priimame ir Jo žmogiškąją prigimtį. Jeigu visa širdimi priimsime tiesą apie Dievą, tapusį žmogumi, mums nekils pagundų atmesti tai, kas yra žmogiška gyvenime. Daug krikščionių žiūrėjo ir žiūri įtariai į žmogiškąją kultūrą, į paprastus žmonių džiaugsmus. Tačiau Jėzus priėmė žmogiškąją prigimtį, kad ją išgydytų nuo nuodėmės, o ne kad pasmerktų ar atmestų“. (Iš kun. Vydo Juškėno homilijos)

Homilijoje kalbate apie nepakankamai suvoktą žmogišką prigimtį ir negebėjimą priimti Dievo meilę. Ar galite pakomentuoti šią mintį plačiau.   

Gimęs per šv. Kalėdas, Kristus teikia viltį ir džiaugsmą, tačiau šalia viso to jau šmėžuoja tolimesnė atpirkimo istorija. Žinome, kuo Kristaus gimimas baigsis – Jo mirtimi ant kryžiaus ir mūsų nuodėmių atpirkimu. Būtent kryžius ir daro Kūdikėlio Jėzaus gimimą dar džiugesniu ir šviesesniu įvykiu. Juk tokiu būdu suspindi begalinė Dievo meilė kiekvienam iš mūsų. Jei priimsime Užgimusį Dievo Kūdikį, suvoksime jo tapatybę, kaip mirtingo žmogaus, tokiu būdu išpažinsime Dievo planą, kad Kristus gimė dėl mūsų nuodėmių, kad mus nutyrintų ir atpirktų. Jis gimė nusižeminęs paprastu žydų šeimos vaikeliu. Dievas priėmė žmogiškąją prigimtį tokiu būdu. Savo įsikūnijimu suformavo žmogiškosios būties pilnatvę, kokią buvo numatęs suteikti žmogui nuo amžių pradžios. Kristaus gimimas žmonijai atneša nepaprastą šviesą ir suvokimą, kurioje galime įžvelgti žmogaus, kaip Dievo kūrinio, kilnumą. Žmogaus asmenybės kilnumas yra didžiausias ir tobuliausias žmogaus gėris. Gebėjimas tai suvokti ir matyti kiekviename kitame žmoguje, padeda mums atskleisti žmogiškos prigimties grožį. Juk šis grožis viršija visas pasaulio vertybes ir pasireiškia tada, kai atsižvelgiama į jo kilmę ir paskirtį. Esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir atpirkti švenčiausiu Jėzaus Krauju. Dievas tapo žmogumi, kad atliktų šią meilės misiją. Tad Kristaus Gimime įžvelgiamas tikrasis žmogaus orumas – būti/tapti žmogumi. Jeigu visa širdimi priimsime tiesą apie Dievą, tapusį žmogumi, mums nekils pagundų atmesti tai, kas yra žmogiška gyvenime. Jėzus priėmė žmogiškąją prigimtį, kad ją išgydytų nuo nuodėmės, o ne tam, kad ją pasmerktų ar atmestų.

 

„Melsdamiesi išgyvename Dievo vaikų laisvę, bet malda neįmanoma, jei vergiškai nešiojame praeities nuoskaudų naštą, jei laiką ir energiją skiriame vis iš naujo išgyvendami praeities nuoskaudas ir nepajėgiame priimti nuostabių dovanų, kurias Dievas nori mums dovanoti“.

Dažnai žmones vargina perdėti sąžinės priekaištai; jie pergyvena, kad išpažinties metu nepakankamai aiškiai įvardino savo nuodėmes ar buvo ne taip, kaip tikėjosi, išklausyti kunigo, jei šis skyrė lengvą atgailą. Seniai padarytas nusižengimas, nors ir įvardintas išpažinties metu, neleidžia patikėti Dievo meile. Savigrauža, negalėjimas priimti atleidimo – kaip su tokiais išgyvenimais tvarkytis? Kaip iš jų vaduotis?

Gyvenime nėra vien nuostabios dienos ar vien tik laimingos. Būna, kad nusiviliame savimi,  nuogąstaujame, ar galėsime išpildyti Kūrėjo lūkesčius – gyventi taip, kaip Kristus mokė. Dažniausiai nusiviliame savimi iškart po to, kai suklumpame nuodėmėje, suprasdami, kad tokiu savo poelgiu mes liūdiname Dievą. Tuomet atgailaujame, atliekame išpažintį, bet vis tiek kartais širdyje lieka neviltis, nepasitikėjimas, galbūt baimė, kylanti iš žinojimo, kad nusidėjome ir vėl. Mums atrodo, kad Dievas nežino mūsų širdies gilumos, nežino kuo mes gyvename ir ką planuojame, tačiau Jis žino apie mus viską. Kiekviena egzistencijos akimirka, kiekvienas mūsų būsimas suklupimas, atgailos mintys ir žodžiai Jam yra žinomi. Viešpaties gailestingumas didesnis už mūsų nuodėmes, Jis jų nepamiršta, bet tikrai atleidžia. Nepasiduokime puikybei, manydami, kad galime padaryti nuodėmę, didesnę už Dievo gailestingumą. Mes tikrai nesugebėtume taip nusidėti, kad Viešpats negalėtų atleisti, dėl to tikrai būkime ramūs. Jei kunigas, atliekant išpažintį, išrišo iš nuodėmių pančių, vadinasi Kristus atleido mums visus paklydimus. Juk kai žmogus ateina pas kunigą atlikti išpažinties, jis ateina pas klausykloje esantį Kristų. Mylėkime save, darbuokimės Kristaus vynuogyno labui ir nebijokime ateiti ir išpažinti Jam savo nuodėmių, nors ir atrodys, kad jos nevertos atleidimo.

 

„Niekada nesitenkinkime pažindami tikėjimą tik protu. Mes galime visą gyvenimą nugyventi sakydami: „Aš žinau…“, – ir galiausiai, su šiais žodžiais lūpose, paskęsti pragare. Žinios apie tikėjimą mūsų gyvenime turi brandinti vaisių. Mūsų neišgelbės tik krikščioniškų doktrinų žinojimas ir paprastas tikėjimas faktais. Toks tikėjimas ne geresnis nei demonų. Jie žino ir tiki, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Jie tiki, kad Jis vieną dieną teis pasaulį ir išmes juos į amžiną pragaro kančią. Liūdina ir verčia susimąstyti tai, kad šiuo klausimu kai kurie išpažįstantys krikščionys turi kur kas mažiau tikėjimo nei demonai. Juk yra daug abejojančių pragaro tikroviškumu ir amžina bausme. Tokios abejonės kyla užsispyrusių vyrų ir moterų širdyse. Tarp demonų bedievystės nėra. Kaip rašo apaštalas Jokūbas savo laiške: „Ir demonai tiki ir dreba.“ (Jok 2, 19)“.

Viename iš pokalbių egzorcistas kun. Arnoldas Valkauskas pamini faktą, kad popiežius Jonas Paulius II išpažintį atlikdavo net du kartus dienoje, jei manė esant reikalinga. Kaip dažnai katalikui dera atlikti išpažintį, jei jis lanko sekmadieniais šv. Mišias ir priima šv. Komuniją? 

Išpažintį atlikti privaloma bent kartą metuose, tačiau visada yra raginama ir kviečiama susitaikyti su Dievu ir prieš didžiąsias Bažnyčios šventes, neatidėliojant iki paskutinės dienos, kada būna daug žmonių, skubama ir pritrūkstama išorinio ir vidinio susikaupimo. Atgailos sakramentas prilyginamas atsivertimui, tad dar vadinamas ir atsivertimo sakramentu. Tokiu būdu tikintysis atlikęs išpažintį įvykdo Kristaus raginimą atsiversti, atveria kelią į dangiškojo Tėvo namus. Atsiversdami mes išpažįstame ir sutvirtiname Evangelijos, kuri įprasmina Dievo ir žmogaus tamprumą bei ryšį, prasmę. Dievo ir žmogaus ryšio esminė sąlyga – atleisti ir pasigailėti. Kristuje atsispindi dangiškojo Tėvo meilė kiekvienam žmogui, netgi didžiausiam nusidėjėliui. Kada savo širdyje ir sąžinėje nebejaučiame tvirto Dievo ir žmogaus ryšio, reikia eiti išpažinties.

 

„Kad neštume vaisių, nuo mūsų turi būti nuvalytos kai kurios žalingos nuostatos ir aistros. Dievas mus nuvalo Bažnyčioje savo Žodžiu ir Sakramentais, o mums teikiamomis malonėmis parodo, kada atitinkame Jo valiai, o kada prieštaraujame jai. „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu!“ Tai sakydamas, Jėzus rodo, kad gyvena tikinčiuosiuose, kurie pripažįsta Jį savo Viešpačiu ir Išganytoju. „Pasilikite manyje“ reiškia – vadovaukitės mano mokymu, įrodykite tai savo gyvenimo būdu, nežiūrint į tai, kas ir ką apie jus pagalvos“.

Susitaikymą su Dievu apsunkina ir nuodėmių nematymas ar „dvasinis vištakumas“: teko girdėti prisipažinimą, kad išpažinties metu žmogus meluoja – sugalvoja nebūtus prasižengimus, pvz., „sukeikiau ant šuniuko”…

Tiems tikintiesiems, kurie „nieko blogo nėra padarę“, visada dera prieš Atgailos sakramentą atlikti sąžinės patikrinimą. Šis yra kiekviename liturginiame maldyne, kurį, tikiu, katalikai turi namuose. Kiekvieno kunigo tikslas ir džiaugsmas yra išgelbėta iš nuodėmių siela. Nereikia baimintis, kaip atrodysime dvasininko akyse – bijokime ir nerimaukime, kaip mes atrodome Dievo akyse, būdami nuodėmių prislėgta širdimi. Reikia atminti, kad sąmoningai nuslėpus nuo kunigo kokią nors sunkią nuodėmę, žmogaus išpažintis būna šventvagiška ir jam nėra atleidžiama nė viena nuodėmė. Po tokios išpažinties eiti šv. Komunijos taip pat būtų šventvagiška.

 

Tekstą parengė Rūta Kapočiūtė