Tai nutiko prieš keletą metų antrąją Šv. Kalėdų dieną. Kai važiavome į šv. Mišias, pastebėjome, kaip tiesiog mūsų akyse žmogus pargriuvo ant šaligatvio. Sustoję greitai pribėgome prie jo. Dar iš tolo pastebėjau, kad tai tas žmogus, už kurį jau gal kokius metus meldžiausi. Eidama pro šalį keletą kartų mačiau jį sėdintį prie namų ant suoliuko ir labai liūdnu žvilgsniu žvelgiantį tarsi į niekur. Toks liūdnas jo žvilgsnis man tiesiog vėrė širdį ir aš už jį meldžiausi, kad išsivaduotų iš priklausomybės. Taip, jis gėrė. Ir štai dabar jis mano akyse parkrito. Bėgau prie jo tekina, tarsi kažkas neštų. Jaučiau, kad iš visos širdies turiu jam pagelbėti. Kai pribėgau ir padėjau jam keltis, jis pirmiausia atsiklaupė ant kelių ir kurį laiką paklūpėjo. Tada pamažu atsistojom. Jis nebuvo girtas. Ant jo kaktos buvo daug prakaito lašelių. Kai paklausėm, gal jam bloga, gal reikia iškviesti greitąją, jis pasakė, kad tiesiog paslydo. Nereikia greitosios, tik paprašė, jei galim, kad pavėžėtumėm jį iki namų, kurie nuo čia visai netoli.

Padėjom jam įlipti į mašiną. Stengiausi patarnauti kaip galėdama. Atvežėm jį į kiemą, padėjom išlipti iš mašinos ir norėjom palydėti į namus, bet jis sakė norįs dar pasėdėti kieme. Greitai nuvaliau storą sniego sluoksnį ir jis atsisėdo ant savo suoliuko. Jis pasakė, kad pakvėpuos grynu oru ir eis į namus.

Atsisveikindama kažkaip spontaniškai aš jį apkabinau ir pasakiau: žinokit, Jėzus Kristus Jus labai myli, Jūs esate Jam be galo brangus. Nebijokit, šaukitės Jo vardo. Juk Jo vardas Jėzus Kristus reiškia „Dievas, Kuris gelbsti“. Ir viskas bus gerai. Su Šventom Kalėdom!

Kai nueidama prie mašinos dar kartą atsisukau, rodos, jo akyse sužibo ašaros…

Jau seniai norėjau jį paguosti ir padrąsinti, bet nebuvo progos, nedrįsau prieiti ir šiaip kalbinti jį – visiškai nepažįstamą žmogų. O dabar tikrai su begaliniu tikėjimu ir viltimi, kad Dievas padės jam išsivaduoti iš priklausomybės, bandžiau jį padrąsinti ir pati buvau įsitikinusi: jis šauksis Jėzaus vardo, aš toliau melsiuos  – ir viskas bus gerai…

Kai nuvažiavom į šv. Mišias, man buvo taip to žmogaus gaila, kad verkiau beveik visas šv. Mišias ir priėmusi Šv. Komuniją jį prisiminiau, melsdama, kad Viešpats padėtų jam pasveikti.

Kitą dieną sužinojau, kad tas žmogus tą dieną mirė.

Net nežinau jo vardo, vėliau sužinojau tik jo pavardę.

Dievo keliai nežinomi ir mums dažnai nesuvokiami. Tai labai skaudi patirtis, bet kartu ir viltinga bei šviesi. Esu dėkinga, kad Viešpats suteikė tokią malonę – įkvėpė troškimą melstis už šį žmogų ir prašyti jam išsivadavimo iš priklausomybės, nuo kurios taip kentėjo… Ir suteikė man malonę tam žmogui, kaip mylimam broliui, patarnauti… Viliuosi, kad šis žmogus patikėjo žodžiais, iš visos širdies pasakytais…

Tą Šv. Kalėdų dieną dėl mūsų žmogumi tapusį Dievą – Kūdikėlį Jėzų – sutikau ten, kur visiškai nesitikėjau, – tame silpname žmoguje.

Tikiu, kad šv. Kalėdos – tai begalinio, mums nesuvokiamo Viešpaties Gailestingumo gimtadienis, brangiausia Jo malonės dovana.

 

PARAPIJIETĖ

 

P.s. Puoselėju svajonę, nors visiškai neįsivaizduoju, kaip ją įgyvendinti, kad mūsų parapijoje atgimtų Caritas… Jei Viešpats norės…