Advento mintys – kviečiame dalintis!
Dėkoju visiems už Jūsų laiškus! Nepaliaukite dalintis savo šiluma ir prisiminimais šiuo laukimo laiku!
Tepasiekia šio Advento mintys kiekvienus namus!
Zarasų parapijos klebonas kun. Vydas
Turbūt nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris nežinotų, ar nebūtų girdėjęs nieko apie Kalėdas. Vieniems – tai tik susitikimai su šeima ar vakarėliai su draugais, kitiems – Kalėdų senelis ir dovanos po egle, dar kitiems – kalėdaičio laužymas, Piemenėlių šv. Mišios naktį, prakartėlėje užgimęs Kristus… Augau tvirtoje tikėjimu šeimoje. Žinoma, man, kaip vaikui, Kalėdų senelio atneštos ir ryte po egle rastos dovanos buvo pats didžiausias stebuklas ir džiaugsmas. Bet augant ir šeimoje puoselėjant tradiciją naktį eiti į bažnyčią, dalyvauti Piemenėlių šv. Mišiose, taip pat paskui keltis anksti ryte, paaugus patarnauti kunigams šventoje Eucharistijoje švenčiant Kūdikėlio Jėzaus Gimimą, vis didesnė paslaptis ir vidinis džiaugsmas užliedavo – ne po egle rastos dovanos, bet priklaupus prie šventos ir mistiškos Prakartėlės. Pamenu, kaip klūpodamas tyrinėdavau visus stebuklinguosius personažus: kažkur šone besiganantį asilą, priekinėmis kojomis prieš Jėzų priklaupusį jautį, susirūpinusiais veidais žvelgiančius piemenis, turbūt jie bijojo, kad Vaikelis gali sušalti… Meile ir rūpesčiu apgaubiantys Marija su Juozapu, o viršum prakartėlės plasnojantys nuostabaus grožio angelai garbina Užgimusįjį giedodami… Viską ištyrinėdavau savo mažomis akutėmis ir nepaprastai džiaugdavausi, kad galiu ir aš būti šalia šio mažo Vaikelio. Tyra, vaikiška malda, norai… kol tai netapo mano pašaukimu…
Labai norėčiau, kad visi žmonės Kalėdose matytų ne tik „holivudiškus“ vakarėlius su draugais, ne tik Kalėdų senelį su dovanomis, bet ir Kūdikėlį Jėzų, kuris gimė tam, kad mus atpirktų. Kad tas užgimęs Gerumas sklistų ir sušildytų visas vienišas, nelaimingas, praradusias viltį ir norą džiaugtis gyvenimu širdis. Noriu, kad kiekvienas iš mūsų pagalvotume ne tik apie save, bet ir šalia esantį ir suteiktume jam tos šilumos, to gerumo, kuriais su mumis visais dalinasi Užgimęs Kūdikėlis Jėzus.
Kun. Vydas
Baltoj šaly gyvena baltos pasakos,
Baltuos pusnynuos miega baltuma…
Ir šnibžda baltos lūpos baltam vakarui
Balčiausių paslapčių baltas godas…
Baltuos laukuos užmigo baltas vėjas…
Klampoja baltos pušys per baltas pusnis…
Ir kyla ilgesys, balta dvasia pavirtęs
Ir atveria baltas širdies duris…
Kai baltos durys atsidaro tyliai,
Pasklinda žemėje balti jausmai…
Ir sklando baltos mintys, ir lyja balti lietūs
Taškydami visus baltai baltai baltai…
Ir iš Dangaus – baltesnio net už sniegą,
Kur tiek baltos šviesos ir paslapčių baltų,
Jau leidžias baltas angelas į baltą Žemę
Ir baltą giesmę gieda:
JAU GIMĖ JĖZUS… JAU KALĖDOS…
Širdis pasipuošia baltai suspindusiu džiaugsmu…
Giedrė Mičiūnienė
Už viską, ką pasiekiau, dėkoju Dievui ir Mamytei – sunkiausiais gyvenimo momentais ji neabejojo Dievo gerumu ir karštai meldė Jo malonės. Kvietė melstis ir lankyti Mišias mus, savo vaikus. Po karo neišsižadėjo Dievo, nors buvo persekiojama ir patyrė daug skausmo – neteko vyro. Jis kovojo už Lietuvos laisvę, buvo nuteistas ir sušaudytas. Mamytė tarnavo bažnyčioje iki pat savo mirties, galėčiau sakyti, kad Zarasų bažnyčia yra mano tėvonija; net trys mūsų šeimos kartos – Močiutė, Mamytė ir aš – gimėme šiame mieste ir lankėme Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Mamytė puošė altorius, mokėjo kurti gražias puokštes, plovė bažnyčioje grindis. Tarnavo šešiolika metų. Aš eidavau drauge, todėl nuolat girdėjau Švento Rašto skaitinius, o per Kalėdas adoravau bažnyčioje – buvo nežmoniškai šalta. Grįžusi namo rasdavau mandarinų. Mes gyvenome labai kukliai, bet Kalėdoms Mamytė pirkdavo šiuos saulėtus, spindinčius, egzotiškus vaisius, mandarinai skleidė stiprų ir malonų kvapą. Ji stengėsi mus pradžiuginti. Išvydusi mandarinus visuomet prisimenu vaikystės Kūčias ir Kalėdas. Mamytės seniai nebėra, bet aš tikiu, kad ji lydi ir laimina mane iš aukštybių visuose keliuose.
Dalia
Švęsti Kalėdų rinkdavomės pas senelius, jie gyveno vienkiemyje. Man šventė prasidėdavo jau kelyje: žiemos tuomet būdavo šaltos, o aš – maža, eiti reikėdavo tamsoje, dar prieš patekant vakarinei žvaigždei. Slidūs, kartais užpustyti kaimo keliukai apsunkindavo kelionę. Susėdę prie stalo melsdavomės; šeimos galva, mano senelis duodavo kiekvienam atsilaužti plotkelės, taip tada vadinome kalėdaitį. Valgėme „šližikus“, juos kepėme be pieno ir be riebalų. Močiutė kalbėjo apie Kūdikėlio Jėzaus gimimą, parinkdavo žodžius, kad vaikai suprastų. Toks bendravimas buvo didžiausia kalėdinė dovana, jį įsiminiau. Man patiko Kalėdų paslaptingumas, ši šventė skyrėsi iš kitų. Buvau per maža, kad suvokčiau kas švenčiama Velykų metu, bet Jėzaus gimimas buvo gražus ir suprantamas. Jokių materialių dovanų mes negaudavome, tokio poreikio net nebuvo.
Dabar švęsti Kūčių renkamės pas mano mamą, o vakare einame į Piemenėlių Mišias. Bažnyčioje skamba giesmės, dega žvakės, prieblanda. Jauku. Ši paslaptinga laukimo nuotaika pripildo supratimo, kokią didelę dovaną esame gavę iš Dievo, kokia nepaprasta tai šventė! Ji reikšminga suaugusiems, bet ypač svarbi vaikams. Mačiau, kaip ketverių metų berniukas nuvedė, paėmęs už rankutės, savo jaunesnę sesutę prie prakartėlės, ir pasakoja jai apie Jėzaus gimimą, apie aveles ir Betliejaus žvaigždę – ši scena sugraudino iki ašarų.
Tikiu, kad Dievas yra mūsų gyvenimuose nuolat. Jį galime išvysti sutiktų žmonių veiduose, apsilankę bet kurioje bažnyčioje, bet man geriausia ateiti būtent į mūsų – Zarasų bažnyčią, nes ji sava. Laukiant didžiųjų švenčių, išradingai papuošta bažnyčia džiugina ne tik mus, praktikuojančius katalikus, bet ir tuos, kurie dar kelyje, kurie tik bando atsiliepti į Dievo kvietimą. Meldžiamės už juos. Matydami, kaip džiugiai mes švenčiame, jie dažniau įsiklauso į Švento Rašto žodžius, o nenorėdami skaudinti Dievo, galbūt taip pat pasirenka gyvenimą su Juo.
Stefanija, tokį vardą man suteikė krikšto metu
Kategorija Parapija
