Kad ir kaip pandemija grūmoja mums įvairiais suvaržymais, tačiau šv. Kalėdų laukimo dvasios niekas numaldyti negali. Dalinkimės tuo laukimo džiaugsmu, kad kuo daugiau žmonių praskaidrintų kartais niūrią kasdienybę.

Ačiū visiems rašantiems! Skleiskime šilumą ir gerumą laukiant užgimstant Kristui!

Šį kartą dalinamės Reginos ir Giedrės mintimis!

 

Zarasų parapijos klebonas kun. Vydas

 

---

Jėzus pasirinko ateiti į šeimą, todėl Kalėdos pirmiausia yra šeimos šventė. Advento metu meldžiuosi už gyvuosius ir jau iškeliavusius Amžinybėn artimuosius. Užaugau darnioje šeimoje, vaikystėje negirdėjau, kad kuris namiškių pasakytų kitam grubų ar piktą žodį.

Kiekvienas stengėsi paguosti, padėti, dažnai girdėdavau sakant: „ …tu eik, pailsėk, aš padarysiu šitą darbą.“

Laukdavome švenčių, ypač Velykų, Sekminių ir Kalėdų. Eglutė taip kvepėdavo mišku, kad negalėdavau atsidžiaugti. Puošdavau ją popieriniais karpiniais ir mažais raudonais obuoliukais. Kuklios dabar tai atrodo puošmenos, bet vaikystės eglutę prisimenu kaip pačią gražiausią. Esu pokario vaikas, saldainių ar kitų dovanų nelaukdavau ir net nesitikėdavau; nepratę buvome gauti dovanų, nešvęsdavome gimtadienių, o šventės, kurių laukdavome, buvo religinės. Per Kalėdas susirinkdavome prie eglutės kaimynų vaikai, susikibę rankomis, eidavome rateliu, deklamuodavome eilėraščius – būdavo linksma.

Labai laukdavau kūčių vakaro, kai susirenka visa šeima. Džiugino pakili nuotaika ir nekasdieniški valgiai – kūčiukai su aguonų pienu, spalvotos plotkelės, kuriomis visi dalinomės. Mirusiems šeimos nariams palikdavome vietos prie stalo, ir plotkelė jiems būdavo padedama. Mano mamytė mirė jauna, aš jos net neprisimenu, o tėvelis sunkiai dirbo. Jis stengėsi lankyti mane,  pėsčias ateidavo dvidešimt kilometrų. Aš labai mylėjau tėvelį, ilgėdavausi jo. Mane užaugino ir išmokslino močiutė, mirusios mamytės mama. Močiutė tuo metu slaugė nevaikštančią ir nereginčią savo mamą. Apie tai, kad seną motiną galima išvežti į prieglaudą, niekas nedrįso galvoti. „Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje“(Iš 20,12), moko vienas Dievo įsakymų – šį skaitinį iš Senojo Testamento ir dabar nuolat girdime per Kalėdas. Žmonės rėmėsi bažnyčios mokymu, nes tikėjo. 

O gryčiutė, kurioje gyvenome, buvo medinė, dengta šiaudais. Gyvenamasis kambarys tik vienas, jame tilpo be anksčiau išvardintų žmonių dar trys mano mamos seserys ir du broliai. Vietos pakako visiems. Močiutė priglaudė mane ir dar vieną, visai svetimą mergaitę, kuri taip pat buvo našlaitė. Mes turėjome vienas kitą, jautėmės laimingi šeimoje. Sulaukus Kalėdų, džiaugsmas būdavo neapsakomas, – visi mano artimieji buvo tikintys.

Manau, kad be tikėjimo džiaugsmą patirti sunku, nes mes esame riboti ir tik Dievo malonė leidžia  puoselėti pagarbą aplinkiniams. Adventas kviečia atsigręžti į praeitį, melstis už išėjusius, mąstyti apie šiandieną ir laiminti gyvuosius.

 

Regina

---

ADVENTAS – Dievo laiškas, Mums primena: „Budėkit”: Gerumo viltį neškit, Dosnumą palytėkit… Į širdį pasikvieskit Švelnumą ir Ramybę, Apgaubkite Jaukumą, Paglostykit Tvirtybę… Skaitykim jį Kasdien Ir aukime dvasia… Tegu Adventas skamba Kiekvieno širdyje… Skaitykim Dievo laiškus Ir siųskime kitiems… Budėkime, kol esam – Priminkim ir visiems…

 

Giedrė Mičiūnienė

---