Advento mintys – kviečiame dalintis!
Pandemijos akivaizdoje internetas tapo ta erdve, kurioje susitinka tūkstančiai žmonių. Kad susitikimas įvyktų reikia geros valios, tikėjimo ir trupučio pastangų – surinkti kompiuterio ekrane klaviatūros pagalba atsakymą į klausimą: „AR LAUKI KALĖDŲ?” Klausimą uždavėme visiems svetainės lankytojams, taip pat ir tiems, kurie save vadina „nepraktikuojančiais katalikais”. Šios savaitės trečiadienio katechezėje popiežius Pranciškus apie laukimą kalbėjo: „Broliai ir seserys: laukti tai ir yra malda.”
Už pasidalinimą adventine nuotaika ir mintimis dėkojame Neringai, Rūtai Kapočiūtei, Irenai ir paslaptingai parapijietei, kuri po laišku pasirašė – Mažosios Kaimenės Avelė.
Zarasų parapijos klebonas kun. Vydas
Kalėdų laukimas man susijęs su paslaptimi ir antgamtiška nuojauta. Vaikas laukdavau Kalėdų Senelio, palikdavau kambaryje degančią elektros lempučių girliandą, kad Brangiajam Kalėdų Seneliui būtų jaukiau – jis lankydavosi tik naktimis. Kartą smarkiai susikrimtau, kai sesuo pabudo anksčiau už mane ir viena pati atrišo kalėdines dovanas. Dovanų buvo daug, mums abiems užteko, bet netekau jaudulio, kurį patirdavau, atradusi po eglute man skirtą dėžutę ar ryšulėlį, ir ją vyniodama iš spindinčio popieriaus.
Būdama panelė su draugėmis sutariau Kūčių naktį pakišti po pagalve veidrodį; girdėjome žmones sakant, kad veidrodyje išvysime savo būsimą sutuoktinį. Sapnavau gatvę, mačiau gatve einančius vaikinus. Įdėmiai žiūrėjau į juos, vienas, su akinukais, kažkodėl pasirodė svarbus – jis išsiskyrė iš kitų tarpo. Įsiminiau sapną. Vėliau sutikau tą vaikiną – aukštą, liekną, su akinukais – mes susituokėme. Apie veidrodį, pakištą Kūčių naktį po pagalve, užmiršau, labai kietai miegojau. Aš užaugau, o vis dar tikiu, kad Kalėdų Senelis neša man dovanas.
Tai mano šeima, mano artimieji.
Jaudinuosi laukdama Piemenėlių mišių, matydama šimtus veidų, nušviestų degančių žvakių liepsnelių, žvelgdama į žmones, kaip ir aš, laukiančius ateinant Jėzaus. Neapsakomas jausmas būti mišiose tokiu metu: visa bažnyčia prisipildo ramybės, kuri gimdo viltį ir pasitikėjimą, teikia gyvenimo džiaugsmo ir jėgų.
Neringa
Prieš tris mėnesius į mūsų šeimą atėjo naujas žmogus. Šis įvykis leidžia man ypatingai džiugiai išgyventi šiais metais Adventą, nes jaučiu dėkingumą už naują gyvybę. Kūdikis į šeimos gyvenimą įnešė iki tol nepatirtos darnos, visiems namiškiams sūnaus ir brolio gimimas iškėlė naujų uždavinių: maitinti, migdyti, prausti, globoti, rūpintis, o svarbiausia – mylėti ir melstis už jį. Jei mažo vaikelio gimimas suteikia tiek daug džiaugsmo, koks turi būti brangus ir reikšmingas Dievo Sūnaus atėjimas į šį pasaulį?!. Kokia šio įvykio reikšmė ir svarba krikščionims!
Mąstydama apie mūsų parapiją, ypač džiaugiuosi jaunais žmonėmis, jų tikėjimu, gerais darbais, kuriuos įsipareigoja atlikti parapijos labui. Kartaisi klausiu savęs: „Kas man yra BAŽNYČIA?” Pastatas? Kunigai ir vyskupai? Gal visgi tai Zarasų katalikai, su kuriais drauge meldžiamės?.. Jei drįstu svajoti apie jauną, atsinaujinusią bendruomenę, suprantu, kad Gyvosios Bažnyčios galiu tikėtis tik liudydama ir dalindamasi savo viltimi su tais, kurie meldžiasi drauge.
Rūta Kapočiūtė
Adventas – tai bičiulystės, bendrystės, šviesos ir rimties metas. Menu vaikystės Kalėdas kukliame butelyje Vilniaus Užupyje. Keturiolikos kvadratinių metrų kambarėlyje gyvenome keturių asmenų šeima ir suaugusi mūsų tėtuko sesuo. Šeimininkės mažyčiame kambariuke stovėjo lovelė nuomininkei studentei. Šeimininkė buvo tikinti moteris, kilusi iš Ukrainos. Gyvenome susispaudę, bet darniai.
Pamenu, kaip Kūčių vakarą tėtukas apžvelgė visus gerumo sklidinu žvilgsniu ir, apdovanojęs plačia šypsena, įtvirtino į stovą eglutę. Ant didelio apvalaus stalo paklojo kvepiančio šieno, padengė stalą balta staltiese. Mamytė ir buto šeimininkė kepė kūčiukus, gamino dvylika patiekalų (silkės, žuvies, džiovintų grybų, virė avižinio ir kitokių rūšių kisieliaus.) Mes senoviniais žaisliukais puošėme eglutę, sukome gumulėlius iš vatos, jie simbolizavo snaiges. Kabinome prie šakelių obuolius ir saldainius, o mažoji sesutė stebėjo mus plačiai atmerktomis, smalsiomis akimis.
Sėdint prie stalo, laužant plotkelę, dalinantis ja, linkint kažko gražaus, ragaujant mamytės išradingai pagaminto maisto apgaubė džiugus saugumo ir bendrystės jausmas. Pasibaigus vakarienei traukėme iš po staltiesės po vieną šiaudą, o suaugę spėliojo, kokių sulauksime metų. Vaikystėje Adventas ypatingas – prisiminimai patys šviesiausi. Su klasės draugais keisdavomės šventiniais sveikinimo atvirukais, ant voko rasdavau perspėjantį užrašą: „Iki Kūčių, nekišk nagučių!”, tai reiškė, kad iki švenčių voko atplėšti nevalia.
Man asmeniškai labai įsimintinos buvo 1975 metų Kalėdos, pirmieji viltingi santuokos mėnesiai, kai laukiausi pirmagimio.
Adventinė svajonė – parapijos laikraštėlis, kaip Kristaus šviesos spindulys ir bendrystės su vienišais parapijiečiais, dėl amžiaus neįstengiančiais dalyvauti aktyvioje bažnyčios veikloje, ženklas.
Irena
Dieviškas Kūdikis ateina į Žemę priminti mums, kad esame Dievo vaikai. Adventas – tinkamas laikas peržvelgti savo gyvenimą, padėkoti už praėjusių metų įvykius. Svarbu atlikti išpažintį, susitaikyti su tais, kuriuos galbūt esame užgavę.
Anksčiau Advento metu susiburdavome giedoti, susirinkdavome parapijos salėje ir pas žmones namuose – šilti prisiminimai, šventos Kalėdų giesmės.
Po mišių, drauge su kun. Vytautu Kapočiumi, aptardavome per savaitę nuveiktus darbus. Mes priklausėme Katalikų Asociacijai „Marijos Legionas”, lankydavome šeimas. Eidavome po dvi moteris, ypač daug šeimų aplankydavome Advento metu. Kviesdavome į bažnyčią, patardavome krikštyti vaikus, priimti santuokos sakramentą. Žmonės džiaugdavosi, kad gali išsipasakoti apie savo džiaugsmus ir vargus.
Aš prieš didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas – verdu avižinio kisieliaus ir dalinuosi su 5 – 6 šeimomis, jau daug metų tęsiasi ši tradicija.
Melstis Dievo akivaizdoje prie Kūčių stalo drauge su visa šeima man didžiausia laimė.
Su pagarba, Mažosios Kaimenės Avelė
Kategorija Parapija
