MĄSTYMAS

 

MUMS GIMS VAIKELIS,

Kuris vadinsis Dievas Visagalis;

Per jį palaimą ras visos tautos.

 

Kaip jau ne kartą per adventą, šiandienos skaitiniai vėl kalba apie Joną bei jo tėvams parodytą gailestingumą. Girdime, kokius dalykus Išganytojas atliks savo žmonėms. Ir svarstome, ar tie pažadai jau ištesėti, ar jų dar teks palaukti?

Lygiai taip yra su mano pažadais, duotais šio švento meto pradžioje. Ar juos įvykdžiau, bent dalį jų? Ar kada nors ištesėsiu juos? O gal šiuos pažadus reikia kasdien atnaujinti?

Esame girdėję nuostabią pasaką apie karalaitę, sudaužiusią pažadų karūną. Kas dėl to kaltas? Gal tarnas, per arti pristūmęs stovą su karūna, ar dailidė, sumeistravęs klibantį stovą, o gal netvirtai buvo sukalta dėžutė? O gal įvyko nelaimingas atsitikimas, kurį lėmė jos pačios neapdairumas? Tik sugebėjęs ištarti: „Tėti, čia mano kaltė!”, šis vaikas atgauna ramybę gailestingo tėvo glėbyje. Tėvo gerumas beribis. Jis moko ją pakėlus kiekvieną šukelę su meile bei gerais darbais atiduoti jam, kad didysis meistras galėtų padaryti dar vertingesnę karūną.

Juozapas beldžia, Marija laukia. Iš visų darbų, kurie tebelaukia mūsų, svarbiausi yra širdies darbai.

 

DARBAI

Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias Dangaus Karalystėje (Mt 18, 2-4).

 

MALDA

Viešpatie, pasotinęs mus dangaus duona, suteik ir savosios ramybės, kad vertai ir džiugiai, su degančiais uolumo žibintais pasitiktume tavo mylimąjį Sūnų.

 

Iš knygos M. Jean Frisk „Džiugus lūkestis”

Katalikų pasaulio leidiniai, 2008