MĄSTYMAS

O IZRAELIO NAMŲ VIEŠPATIE IR VALDOVE,

Kartą pasirodęs Mozei ir

Bylojęs jam iš degančio krūmo,

Ir ant Sinajaus viršūnės davęs Jam Įstatymą;

Ateik dabar ir, galingai ištiesęs ranką,

Atnešk mums savo išganymą.

 

Vadovai ir įstatymai! Mes juos renkame ar balsuojame už juos, gerbiame arba negerbiame jų, laikomės jų ar atsikratome – ir vadovų, ir įstatymų. Kodėl mums taip sunku laikytis tų dešimties senųjų įsakymų? Kodėl mes tikimės savo vadovuose išvysti teisybės paveikslą, kodėl viešai smerkiame jų klaidas, o ilgainiui imame nekęsti jų, teisių ir neteisių?

Buvo laikai, kai Izraelį valdė teisėjai, o ne karaliai. Žmonės meldė Dievą duoti jiems vadą, kuris vestų juos į garbę ir taiką. Dievas, išgirdęs prašymą, per pranašus perspėjo žmones: vienintelis Dievas yra tikrasis jų vadovas. Tik Dievas nustato, kas yra teisus, o kas klaidinga.

Šito išmokstame tik iš Jo Žodžio. Be apreiškimo, be laiko tėkmėje lėtai atsiskleidžiančio Dievo Žodžio neegzistuotų jokios taisyklės.

Kaskart sulaužiusi šiuos įsakymus pasijuntu baisiausiai prislėgta, bet vis tiek laužau – dažniausiai dėl meilės. Sudėtingas klausimas: „Kas nusprendžia, kurios dovanos yra didžiausios ir ką aš iš tikrųjų myliu?“ Mane paguodžia ši sena legenda apie šventąjį Jeronimą, Biblijos vertėją.

 

***

ŠVENTOJO JERONIMO KALĖDOS

Paskutinius savo gyvenimo metus šventasis Jeronimas praleido Betliejuje, į kurį atvyko Kalėdų dieną. Jis džiūgavo tokią dieną būdamas šventoje vietoje ir nuskubėjęs prie ėdžių puolė garbinti šventąjį Kūdikėlį Jo gimimo vietoje.

Šventasis Jeronimas išvydo Kūdikėlį Jėzų varganame tvartelyje, kokiame visuomet tikėjo Jį gulėsiant. Parpuolęs ant kelių, Jeronimas ilgai meldėsi ir meditavo. Netverdamas džiaugsmu, jis pagaliau paklausė Kūdikėlio: „Ką aš galėčiau Tau duoti? Imk viską, ką turiu.“

-Gerai,- tarė Kūdikėlis, -bet aš noriu daugiau.

-Ko gi dar nori? Duodu Tau visą kūną, protą, žinias, visas savo parašytas knygas. Ar galėčiau duoti daugiau, šventasis Kūdikėli?

-Taip, Jeronimai, iš tavęs noriu daugiau.

Valandėlę pasvarstęs, Jeronimas tęsė:

-Šventasis Kūdikėli, atiduodu Tau savo širdį,- širdį, degančią meile Tau. Tai viskas, ką turiu. Nieko sau nepasilieku.

-Ačiū,-atsakė Kūdikėlis Jėzus. – Tačiau dar ne viską atidavei.

-Vaikeli, ką dar galėčiau Tau duoti?

-Atiduok savo nuodėmes, nelaimes, silpnumą. Kūdikėliu tapau, kad jas surinkčiau iš žmonių.

***

DARBAI

Atiduok šventajam Kūdikėliui savo nuodėmes, nelaimes, silpnumą. Pripažink jų turįs, būk nuolankus.

 

MALDA

Šventasis Kūdikėli, aš atiduodu Tau savo širdį,- širdį, degančia meile Tau. (Šv. Jeronimas)

 

Iš knygos M. Jean Frisk „Džiugus lūkestis”

Katalikų pasaulio leidiniai, 2008